Tuojau po Kalėdų, prieš pat Naujus metus šeimininkė sulaukė netikėto laiško. Rašė sesuo Marcelė, apie kurią gal jau trisdešimt metų ji nieko nežinojo. Gavusi laišką, šeimininkė labai nustebo, o paskaičiusi – labai susirūpino.
Sesuo rašė, kad labai serga ir prieš mirtį būtinai nori su ja susitikti. Prašė kaip greičiau atvažiuoti, nes esanti prie mirties. Laiške nurodytas adresas, paaiškinta iki kokios stotelės važiuoti traukiniu ir kaip iš stoties pasiekti Kilkinio dvaro kumetyną.
„Jeigu dar esi gyva ir myli Dievą, susimildama, atvažiuok. Man gyventi, kaip daktaras sako, liko tik keletas savaičių, – maldavo sesuo laiške, – man jau nieko nebereikia, dėl savęs aš nieko neprašyčiau, bet lieka duktė viena, našlaitė tarp svetimų. Dėl jos noriu kai ko paprašyti. Aš pati anksti likau našle, viena užsiauginau mergaitę, o dabar turiu ją palikti. Dėl jos ir drįstu šauktis tavęs, noriu pasitarti, paprašyti tavo pagalbos, nes aš pati niekuo nebegaliu jai padėti.
Būk gera, atvažiuok, tiek metų nesimatėm, nors prieš mirtį pasimatysim, susitiksim.
Atleisk man už viską, ką bloga tau padariau, padėk man ramiai numirti“ , – rašė sesuo.
„Kaip dabar nuvažiuot? Nėra taip paprasta. Ilga kelionė traukiniu... O kaip, atvažiavus į reikiamą stotį, pasiekt sesers gyvenamą vietą? Tą dvarą, apie kurį laiške rašo? Tikriausia teks samdyti kokį vežiką iš geležinkelio stoties, o čia dar toks šaltis “, – baiminosi šeimininkė.
Niekada nevažiavus traukiniu, ir išvis, nekėlus kojos iš savo kaimo, tiktai į savo miestelį turgun ar bažnyčion, šeimininkė labai susirūpino.
„Ne, aš viena tikrai nesusidorosiu... Reikia turbūt kalbinti Danielių. Gal jis man padėtų? Su juo būtų visai drąsu. Kažin, ar jis sutiks?“ – nerimavo moteris.
– Rašo, kad serga sesuo ir prašo greitai atvažiuoti, o aš viena bijau, – nieko nelaukusi, šeimininkė kreipėsi į Danielių.
– Tai, šeimininke, turi seserį? – nustebo Danielius. – Niekada nekalbėjai.
– Daug metų ir aš apie ją nieko nežinojau. Ji dabar prie mirties ir šaukiasi mano pagalbos. Aš, po teisybei, prisibijau tokios kelionės. Bijau važiuot viena traukiniu ir gana...
– Yra čia ko bijot? Traukinyje visai taip pat kaip pirkioje. Įlipai sau į vagoną, atsisėdai ant suolo ir važiuoji. Svarbu nepravažiuot tos stoties, kurioje reikia išlipt, – drąsino ją Danielius.
– Na, matai, – nusigando šeimininkė, – o jeigu pravažiuosiu, ką tada daryt?
– Tada jau, žinoma, blogai, – juokėsi Danielius, – teks pėsčiai grįžti, kai nuveš ne ten, kur reikia. Ir nemažą gabalą.
– Tu jau mane visai nugąsdinai. Pėsti per tokį šaltį? Ne, niekur aš nevažiuosiu.
– Duosi kokį litą palydovui, jis ir pasakys, kada ir kur išlipti.
– O kaip paskui pasiekt tą vietą, kur ji gyvena? – kuo toliau, tuo labiau baidėsi šeimininkė. – Ne jau, viena aš niekur nevažiuosiu. Važiuojam kartu, Danieliau... Būk geras, padėk man. Už tai aš tau atskirai atsilyginsiu.
– Kaip palikti vienus namus? – abejojo Danielius. – Kol suvažinėsim, praeis kelios dienos.
– Na tai kas? Yra Nikodemas, Onutė. Pabus vieni, kol mes sugrįšim, nieko neatsitiks. Aš viena tikrai bijau, o važiuoti reikia. Vis tiktai sesuo ir dar prie mirties...
– Na, jei negaili pinigų, galim važiuot.
– Negalima ilgai laukti, – nudžiugo šeiminikė, – šiandien, aišku, nebėra kada, reikia susiruošti. Bet rytoj anksti iš ryto ir braukiam. Nikodemas nuveš į stotį. Tai dėkui tau, kad neatsisakei...