38

- Kas čia toks tave lydėjo?
- Toks Karlas, kaimelio gyventojas. O ką?
- Jis juk užsienietis!
- Tai kas?
- Jis gali būti Kami persekiotojas…
- Na, jis nėra.
- Iš kur jau taip žinai?
- Broli, jis gyvena čia jau beveik metus. Karlas yra pirklys ir jis niekuo nesusijęs su Kami. Nejau dabar įtarinėsi visus užsieniečius?
- Taip, nes nedaug trūko, kad būtumėm įkliuvę.
- Nesijaudink, aš pabandysiu sužinoti apie jį daugiau ir neprasitarsiu, kad jūs čia esat.
- Na, bet būk labai atsargi. Tie užsieniečiai gali būti labai pavojingi.
- Tsuto, aš gi tavo sesuo. Tu galvoji, kad mane taip lengva įveikti?
- Jei pasiimsi durklą, tavęs niekas neįveiks… Laukinė katė…
- Laukinis brolis.

39

- Gal žinai, kur Kami, Arai?
- Kažkur išėjo, o ką?
- Nieko, jau seniai jos nemačiau.
- Vargšelė labai pavargo po kelionės. Matei, kokia prislėgta buvo?
- Aha. Neramu man dėl jos. Kodėl ji dar negrįžta? Jau tuoj pietausim, o jos nuo ryto nėra. O juk naktį nemiegojo…
- Nusiramink, Miyako, ji grįš. Juk negalėjo nieko blogo jai nutikti. Tikrai…
- Nežinau… Jaučiu kažką negero. Labai neramu. O matei, kad kažkoks užsienietis parlydėjo Nakime?
- Aha, mačiau. Keista, ką?
- Keista… Nemanai, kad jis iš tų?
- Nežinau, gali būti. Nors Tsuto sakė, kad jis jau čia gyvena gana ilgai. Sesuo jam pasakojo. Ji pažadėjo išsiaiškinti, kas jis per vienas. Drąsi ta mergina. Ir dar graži…
- Ei, ei, ką aš čia girdžiu? Nejau jau įsimylėjai?
- Ne, nežinau…
- Cha, cha. Arai suvystytas… Nejuokink, berneli, dar per jaunas esi į mergas žiūrėti.
- Į save pasižiūrėk.
- O ką į save? Aš juk laisvas…
- Taip, taip. O ką apie Kami pasakysi? Matau, kad ji tau patinka.
- Prašom užsičiaupti. Neketinu su tavim aptarinėti tokių dalykų. Kami yra tik mano mokinė, aišku?
- Mokinė… Balandėliai jūs, puikiai atrodot kartu.
- Arai, mane pradedi vėl erzinti. Juk dabar dar su tavim normaliai šnekėjau, o tu vėl pradedi. Nenori, nereikia.
- Baik tu, aš tik juokavau…
- Na, tada aš nesuprantu tokių juokelių.
- Tik jau neįsižeisk, Miyako.
- Aš pavargęs po kelionės, darau ką noriu. Einu pamiegoti.
- Ir eik. Bent ramu bus. Ech, Kami, kada tu jį padarysi žmogumi?..

40

Kami staigiai pramerkė akis, pašoko ant kojų ir apsidairė. Ji vis dar buvo toje pačioje miško aikštelėje, kurioje užmigo. Dar apsižiūrėjo pati, laimei, jokių dūrių nerado. Merginai tik truputį svaigo galva ir linko keliai. Akyse vis dar stovėjo neapykantos perkreiptas boso veidas. Susijaudinusi Kami dar pabuvo keletą minučių užsimerkusi, tada patraukė namo. Eidama per mišką negalėjo nieko galvoti, nors jautėsi žymiai geriau nei prieš užmiegant. Keista, bet košmaras jos neišvargino, o atvirkščiai: suteikė naujų jėgų ir ryžto. Kami sparčiai keliavo mišku, tik netikėtai už medžių išlindo šešėlis. Merginos ranka nuslydo kardo link, bet baimė, kurią pagimdė sapnas, privertė Kami bėgti. Tyliai, stengdamasi nesukelti nereikalingo triukšmo, kiek įkabindama Kami lėkė namo. Net neatsisukdama ji pasiekė miško pakraštį ir tik tada sustojo bei pažvelgė atgal. Nebuvo girdėti jokio garso, net vėjas ar paukščiai buvo nutilę, nesimatė jokio šešėlio. Palengvėjusia širdimi, bet uždususi ir sunerimusi Kami grįžo namo. Vos jai užslinkus namelio duris iš miško kaimelio link pajudėjo tamsi figūra.

41

- Na, pagaliau grįžai! Miyako jau baigia iš proto išsikraustyti, vis jam ramybės nuojauta neduoda…
- Nedaug ir apsiriko jis, Arai. Kažką buvau sutikusi miške. Gėda prisipažinti, bet pabėgau. Neišlaikė nervai… Ypač po tokio baisaus sapno…
- Sapno?
- Ech, miške vėl buvau užmigusi – juk žinai, kaip pavargau per kelionę…
- O ar tik tu nesergi? Ar tau viskas gerai?
- Nepertraukinėk. Dabar tikrai viskas gerai, jaučiuosi žymiai sveikesnė. Tik truputį susijaudinau, nes sapnavau savo gaujos vadą… Jis nudūrė mane.
- Vai… tada puikiai suprantu, kodėl pabėgai. Nebijok, dabar tu saugi. Mes visi čia esame tam, kad tave apsaugotumėm.
- Ačiū, Arai.
- O dabar eik, eik pas Miyako. Juk reikia ir jį nuraminti. Jis savo kambaryje, sakė, eis miegoti. Bet nemanau, kad jis galėtų užmigti nesulaukęs tavęs.
- Gerai gerai, einu.

42

Kami nuėjo į Miyako kambarį. Rado jį ten sėdintį atsirėmusį į sieną. Šis vos tik pamatęs kami pašoko:
- Jau grįžai? Kur buvai? Kaip tu? Kodėl verti mane jaudintis?
- Nusiramink, Miyako. Man viskas gerai. Be to, juk tu mane mokai, apsiginti sugebėsiu.
- Dar ne visada sugebėsi…
- Tu manim nepasitiki?
- Ne, tiesiog tu dar nebuvai susidūrus su rimtu pavojumi, todėl nežinai, kiek reikia mokytis, kad galėtum normaliai apsiginti.
- Bet juk per mūsų treniruotes aš kartais tave įveikiu.
- Brangioji, tai dar nieko nereiškia. Čia tik žaidimas. Tikra kova dar mūsų laukia, juk nesislapstysim visą gyvenimą. Bet paruošiu tave kiek galima geriau…
- Mokytojau…
Kami priėjo prie mokytojo ir apkabino jį.