Štai reikia parduoti bekoną. Gyvulys jau vežime, stovi „katuke“ ir ramiai sau kriuksi. Nuvežti ir parduoti galėtų vienas Danielius, bet su juo kartu būtinai važiuoja šeimininkė. Nežiūrint to, kad vakar buvo sekmadienis ir ji iki vėlumos prasėdėjo su vyrais prie alaus, atsikėlė anksti. Truputį užkando ir nė nesipraususi skubiai rengėsi išeiginiais, sėdosi priekyje „katuko“ ant lentelės prie Danieliaus ir jie išvažiavo dar su tamsa.
Jau aušo, kai Danielius su šeimininke pasiekė geležinkelio stotį. Atrodo, jie išvažiavo nevėlai, bet prie vagono jau rado nemažą eilutę vežimų su žviegiančiais ir kriuksinčiais sutvėrimais.
Priiminėt pradėjo tik nuo dešimtos ir kol jie sulaukė savo eilės, atėjo ir dvylikta. Ryte mažai valgiusi, šeimininkė praalko ir, tik gavus pinigus už paršą, liepė Danieliui važiuot į arbatinę. Čia ji užsakė gerus pietus abiems, dar porą butelių alaus ir pusbankiukę degtinės. Prieš pradėdama valgyti, našlė pripylė du stiklelius degtinės ir vieną iš jų pastatė priešais Danielių. Jis pirmą stiklelį išgėrė, o antro atsisakė.
Bet čia ne bėda. Sugėrovų kaip mat atsirado. Prie jų staliuko prisėdo kažkoks šeimininkės pažįstamas, dar atsiradęs kaimynas irgi prisitraukė kėdutę prie jų staliuko. Jis taip pat pardavė bekoną, tik truputį vėliau už Danielių.
Vyrai pasišaukė žydą ir kiekvienas nuo savęs paprašė degtinės, alaus ir užkandos. Prasidėjo „bankietas“ parduotų bekonų garbei. Šeimininkė mažai bevalgė tik postringavo su vyrais ir gėrė degtinę kartu su jais nė kiek neatsilikdama.
Danielius kiek kartų buvo užsiminęs apie namus, bet niekas jo nenorėjo girdėti. Kai buvo išgerta atnešta degtinė, vyrai užsakė kitą, o šeimininkė dar nuo savęs. Visi gėrė toliau... O po to dar ir dar po pusbankiukę, kol pagaliau pakilę vyrai vos bepastovėjo ant kojų.
Vyrai kaip vyrai... Jie nors ir silpnai, bet dar laikėsi ant kojų, o jau šeimininkė visiškai suglebo ir sukniubo ant stalo. Kiek Danielius ją tuzgino, purtė už pečių, apkabinęs per liemenį, kėlė nuo stalo ir statė ant kojų – niekas nepadėjo. Visai nesusivokdama kur esanti, nepakeldama galvos nuo stalo, visaip judinama ir tampoma, ji pagaliau neišlaikė ir paleido plačią srovę iš po sijono, priedo dar drioksteldama susikaupusiom dujom.
Per visą arbatinę nutekėjo putojančio, garuojančio skysčio srovė. Sustojo tik prie durų, sudarydama nemažą balą. Kiek tik buvo žmonių arbatinėje, visi pasileido juokais, o prišokęs žydelis griebėsi už galvos.
– Poni Statkuvėnė! Ui, poni Statkuvėnė, ką čia dabah padahei? Kad tave pehkūnas, poni Statkuvėnė, – neiškentęs dar užkeikė jis, – peh visą kambahį nutekėjo...
– Ką man su ja dabar daryt? – visai pasimetęs klausia Danielius kaimyno, kuris su visais kvatojosi susiėmęs už šonų. – Juk ji visai kaip negyva. Kaip aš ją pargabensiu į namus?
– O gi į „katuką“, kur ją daugiau dėsi? – pasiūlė išeitį kaimynas, apstojęs juoktis. – Ji juk jokiu būdu nepasėdės, dar gi ant lentelės. Iškris iš ratų, dar užsimuš. Turėsi bėdos...
– Tai būk geras, padėk man. Vienas aš niekaip nesusidorosiu.
Dviese su kaimynu, paėmę šeimininkę už pažastų, pakėlė nuo stalo ir varvančiu sijonu išvilko iš arbatinės pro duris laukan. Atitempę iki vežimo, šiaip taip įbruko ją į paršo pridergtą „katuką“ ir uždengė gūnia, kad nesušaltų.
Pats Danielius sėdosi priekyje ant lentelės ir taip partarškino šeimininkę namo. Visiems namiškiams buvo daug juoko, kai pamatė, kad Danielius vietoj paršo parvežė šeimininkę.
Abu su Nikodemu ištraukė šeimininkę iš „katuko“, iškėlė iš ratų ir dar bandė statyti ant kojų. Kai ši visai jomis nesirėmė, tai tokią kaip buvo šlapią, su visu puspalčiu ir skarele ant galvos, su čeverykais ant kojų atitempė į pirkią ir paguldė į josios lovą.
Pabudusi viduryje nakties, šeimininkė dar ilgai gulėjo užmerktomis akimis, stengdamasi susigaudyti, kur ji yra, kodėl šlapia, kodėl guli apsirengusi, kol pagaliau viską prisiminė.
Pirmiausia, atsisėdusi lovoje ėmė ieškoti pinigų po puspalčio kišenes. Kai juos rado vidinėje kišenėje, labai apsidžiaugė. Tada, sugrabaliojusi ir užsidegusi lempelę, pinigus susiskaičiavo, nuėjo prie kibiro, atsigėrė vandens, grįžusi prie lovos, nusirengė, nusiavė batus, užpūtė žiburį ir, pasidėjusi pinigus po galva, atsigulė. Bet neužmigo...
– Kaip reiks rytoj pasirodyti šeimynai? – nedavė jai ramybės mintis. – Prieš kitus, kaip ten bebuvę, bet prieš Danielių kažko nelabai smagu.
Dėl to, kas nutiko arbatinėje, šeimininkė nesuko sau galvos: „Ką ten žydas, išsikuops“. Bet, kad parvažiavo „katuke“, tai jau apsijuokė ant visos parapijos.
– Geras ir Danielius... Ar negalėjo jis kaip nors kitaip patvarkyti? Tyčia taip padarė, rupūžė... Išvysiu ir algos nemokėsiu, žinos, kaip tyčiotis iš savo gaspadorės... Ar maža tokių, kurie norėtų į tokią vietą? Užtenka tik pirštu pamoti... O Danielius kas gi? Toks pat samdinys kaip ir visi kiti... Ko man čia dar galvą sukti? Tegu pamato, kad man ant visko nusispjaut. Kas bebūtų, aš vis tiek palieku ponia, o jie samdiniai, kurie nuo manęs vienos priklauso.
Auštant šeimininkė atsikėlė pikta ir pasipūtusi. Aprėkė tarnaitę, kad ilgai miega, nukrapštė nuo pečiaus piemenį, nors iki pusryčių jam nebuvo ką veikti, o kai atsikėlęs pasirodė pirkioje Danielius, jau norėjo prie jo kibti, bet šis, tik ją pamatęs, pats pirmas pareiškė:
– Šeimininke, pasiieškok žmogaus. Pasakau iš anksto, nes aš jau nebeliksiu kitiems metams. Būsiu tik iki Kalėdų, kol baigsis metai.
– Gali sau drožt, nors ir dabar. Nelaikau, – piktai atkirto šeimininkė.
– Galiu ir dabar, – nė kiek nenusigando Danielius, – nebereikės daugiau tampytis su girta apsimyžusia boba. Pasiimsi tokį, su kuriuo galėsi kartu girtuokliauti.
– O kas tau darbo? – pūtėsi ir toliau šeimininkė. – Jei nori, gali tuoj pat kraustytis. Man dar geriau, nereikės nė algos mokėti.
– Ketini nemokėti man algos? – pakėlė balsą Danielius. – Pažiūrėsim...
– O ką tu man padarysi? – kirtosi boba toliau. – Neišbuvai metų, neužsidirbai ir užmokesčio.
– Ne dyvai, iš tokio žmogaus visko gali tikėtis, – sukando dantis Danielius, – o iki šiol ar aš nedirbau? Bet ką čia kalbėt... Kokia pati mėšlina, tokia ir pačios sąžinė. Gali pasilaikyt ant pazvanų, aš nepražūsiu.
– Negali žinot, kam pirmiau pazvanys, – nenusileido šeimininkė, bet, matydama, kad Danielius nusiprausęs atsinešė išeiginius marškinius, ne juokais išsigando.
Ne visi dar užbaigti darbai laukuose, artinasi kūlimas, reikia skerst lašininę kiaulę. Be Danieliaus nebus kam padurti, o ir mėsos ji pati nemoka taip sudoroti kaip jis.
Ką ji daro? Per savo kvailumą varo iš namų tokį brangų žmogų, gerai žinodama, kad kito tokio niekada negaus. Negana to, kad taip bjauriai pasielgė, taip apsijuokė, nedėkinga, kad sveiką, gyvą, su visais pinigais pargabeno namo, dar pučiasi ir kabinėjasi prie vaikino.
Kitas būtų iškraustęs kišenes, paėmęs lyg cento... Ir kam pasiskųsi? Voliojasi girta be sąmonės... Kiek pragėrei, likusius pametei ir po visam... „Reikia ką nors daryt, kol čia pat namuose tebėra, nėr ko laukti, o tai išeis... Tiek tu jį daugiau ir bematysi...“ – sumetė šeimininkė.
Palaukusi, kol tarnaitė užkūrusi pečių išėjo į tvartą pas gyvulius ir jie liko vienu du, šeimininkė, sutramdžiusi savo puikybę, ėmė gražiuoju kalbinti Danielių.
– Danieliau, vaikeli, neišeik, nepalik manęs vienos, – pradėjo ji prašyti apyverksnė, – pati nežinau, kas su manimi darosi. Kai prisimenu, kas buvo vakar, tiesiog einu iš galvos. Atrodo, kad visi kalti, nori man blogo, nors gerai žinau, kad už viską aš tik pati kalta. Kas tiesa tai tiesa, turiu tokią silpnybę prie gėrimo, nieko negaliu su savim padaryt. Prisižadu, prisižadu daugiau nebegerti, bet, kai pamatau alų, nebegaliu atsilaikyt. Bet kad tu žinotum, kaip sunku ant rytojaus pagiriot. Skauda galvą, laužo kaulus, dega viduriai... Atrodo išgersiu kiek ir bus lengviau, o kai išgeriu, nebegaliu susilaikyt ir geriu toliau.
Po tokios šeimininkės kalbos Danielius truputį atlėgo.
– Visų pirma – nebereikia daugiau to alaus namuose, – prašneko jis daug švelniau, – tokie gražūs miežiai eina perniek. Pati apsitručiji, o kaimynams kas? Turi kur ateiti pagerti už dyką ir tiek. Kokia pačiai iš to nauda?
– Pati suprantu, bet nuo šios dienos bus kitaip. Kad tik dabar po vakarykščios kaip nors ištverčiau, tai daugiau nebeimsiu nė į burną. Nebedarysim to alaus... Gerai sakai, miežių gaila, – pritarė ir šeimininkė.
– Nebus alaus – nebus ir gėrimo. Pati pamatysi.
– Gerai darai, vaikeli, kad tu negeri. Negeri ir nepradėk, o tai užsitrauksi kryžių visam gyvenimui. Aš, kaip ten bebūtų, ne jauna, o pačiam visas gyvenimas prieš akis, – dar pamokė šeimininkė ir jie susitaikė.