Pirmieji metai Danieliui buvo lemtingi. Vasara pasitaikė graži, viskas gerai užderėjo, derliui nuimti orai buvo palankūs. Šienas, ko niekada nebuvo, vos tilpo į šalines, bulvių ir daržovių, kurie nesutilpo į rūsius, užkasė du didžiulius kapčius, o išdžiovintų grūdų – pilni aruodai.
Šeimyna iš karto pasišaipydavo iš tokio jauno gaspadoriaus, bet, kai Danielius prie visų darbų vis priekyje ir dirba iš peties, nėra kada šaipytis, reikia tik žiūrėt, kad neatsiliktum. Praėjus nekuriam laikui, samdinių tarpe buvo pripažinta Danieliaus viršenybė ir į jį niekas jau nebedrįso kreiptis vardu. Niekas jo jau nebevadino Danieliumi, bet gaspadoriumi.
Po kūlimo tik dalį grūdų pardavė žydeliams, o didesnę dalį, pasitaręs su šeimininke, paliko pavasariui. Pavasarį išveš tiesiai į „Lietūkį“, ten visada didesnės kainos.
Kai buvo parduoti grūdai, Danielius gavo šimtą litų dovanų, o kai atėjo Kalėdos – žadėtą dvigubą algą. Kalėdų šventėms našlė nepagailėjo paviržio ir Danieliaus tėvams. Kai jis važiavo jų aplankyti, liepė nuvežti porą maišų ruginių miltų duonai, šviežios skerdienos, rūkytų lašinių, porą rinkių dešros, puodynę lydytų taukų su kresnomis ir vilnų kojinėms bei pirštinėms.
Ar liks kitiems metams Danielius, ar ne, toks klausimas net nekilo. Po tokių sėkmingų metų, savaime suprantama, kad jis dirbs ir toliau. Jeigu pernai našlė dar abejojo, ar imti jį už gaspadorių, tai šiemet ji pati paprašė.
– Pasilik, Danieliau ir kitiems metams. Praėję metai parodė, kad mes visai neblogai sutarėm. Gal ir kitais metais taip seksis, – ir nieko nelaukdama ėmė tartis, kokie darbai laukia žiemą.
– Teks kurią nors dieną tau važiuoti į girininkiją nupirkti kokį porą kvartalų sausuolių malkoms, – lyg jau būtų gavusi Danieliaus sutikimą, dalykiškai ėmė dėstyti šeimininkė, – kai miškas bus išpirktas, tada, šiek tiek nukritus šalčiui, bus galima pradėti darbą. Dabar, kai nėra kas veikti, vyrai vakarais eina pančius vyti.. – dar nusijuokė ji.
– Pančius tegu veja piemuo, o mes su Nikodemu turėsim kito darbo. Reikia gerai paruošt įrankius miško darbams. Reikia gerai išsigaląsti pjūklus, kirvius, sutvirtinti pakinktus. Didelis ir sunkus darbas laukia, – į tai atsakė Danielius. – Šeimininke, tik žiūrėk, kad būtų gero apavo, šiltų autų ir pirštinių, – dar perspėjo jis.
– Pati žinau, ne pirmi metai. Argi ko trūko pernai? Jau seniai po truputį ruošiu.
Kaip pernai, taip ir šiemet viskas prasidėjo nuo miško darbų. Darbas įprastas, nelengvas, bet gerai pasiruošus, galima ir jį įveikti.
Danielius jau tvirtai įsijautė į savo vaidmenį. Visų vadinamas gaspadoriumi, jis ir pats pasijuto juo esąs. Jis valdingai, pasitikinčiai vadovauja visiems darbams, moka pareikalauti iš samdinių, kur reikia ir balsą pakelia, kur reikia ir pats nusileidžia. Kaip ir pridera gaspadoriui, Danieliui vis rūpi, kažin kokia šiemet bus vasara? Pernai pasitaikė labai gera, o šiemet, kažin dar kaip bus? Per praėjusius metus jis daug ko išmoko ir pavasariui jis jau turės gerą patirtį, ją pritaikys, kad ir kokie pasitaikys metai.
Darbavosi Danielius metus, kitus, pasiliko ir tretiems, bet kuo toliau, tuo darėsi sunkiau. O tai dėl to, kad anksčiau buvusi veikli ir stipri šeimininkė, pradėjo apsileisti. Kitą kartą lyg ir nieko, smagi, guvi, anksti atsikėlusi vikriai sukasi prie pečiaus, viską padaro laiku, o kitą kartą keliasi vėlai, kažkokia mieguista, nusivėlina su pusryčiais. Saulė jau būna aukštai, kai šeimyna pagaliau išeina į laukus. Danielius nesitveria savam kailyje, kad taip veltui gaištamas laikas.
Būna rytų, kai šeimininkė ir visai nesikelia, skundžiasi, kad negaluoja. Tada tarnaitė visai dienai lieka namuose prie ruošos ir gyvulių.
– Gal, šeimininke, važiuok pas daktarą, ar ką? – neapsikentęs sako Danielius. – Ne iš gero vis negaluoji. Kai liga įsimes, tai nė vaistai nebepadės.
– Praeis ir be daktaro, – nesutinka šeimininkė, – tik prasidėk su daktarais, tai galo nebus. Man ir taip jau geriau.
Pas daktarus ji nė negalvoja važiuot, bet vietoj to, ji vis reikalauja iš Danieliaus, kad namuose visados būtų alaus.
Danieliui prisidėjo dar naujas darbas. Jis kartas nuo karto daro alų. Iš pradžių jam ir pačiam buvo įdomu. Norėjo išmokti iš šeimininkės, kaip padaryt gerą alų. Ką jau ką, o jau alų ji padarydavo gerą. Kai Danielius ir tai išmoko, šeimininkė ir čia nebesikiša. Vienas alus baigiasi, Danielius daro kitą. Reikia žiūrėt, kad bačkutė niekada nebūtų tuščia.
– Geruose namuose visada turi būti alaus, – sako šeimininkė, – maža koks žmogus pasitaikys. Reikia turėti kuo pavaišinti. Ko nepasidaryt? Jau kelinti metai, kai užauga gražūs miežiai...
Kaimynai žino, kad pas našlę visuomet yra alaus. Šeštadienių vakarais, sekmadieniais, o kai kada ir viduryje savaitės svečių pas ją netrūksta. Kai tik pasirodo pirkioje svetimas žmogus, šeimininkė ir šaukia:
– Ei, Danieliau! Įleisk alaus, žmogus atėjo.
Danielius atneša ir pastato uzboną alaus ant stalo. Šeimininkė pripjausto lašinių, svogūnų ir su visa lentele atnešusi padeda užkandai. Vyrai šnekučiuodamiesi geria alų iš stiklinių, pirštais ima nuo lentelės lašinių su svogūnais, užkanda. Šeimininkė nuo jų neatsilieka, geria kartu su vyrais.
– Danieliau, ateik ir tu! Išgersi kokią stiklinę, – kviečia šeimininkė, bet Danielius nebeina nė artyn.
Anksčiau, būdavo, ir jis prisėda prie vyrų. Kartą gal daugiau paėmė, visas apsinešė, susvaigo galva, o kai nuėjo į kamaraitę įleisti alaus, neišlaikė volės ir visą alų išleido ant žemės. Nuo to karto jis prisižadėjo, niekada daugiau nebegerti. Šeimininkė gi geria kartu su vyrais, po vakarienės dar išmeta stiklinę, kitą ir, net nenukrausčiusi stalo, krenta į guolį.
Nemažai praėjo laiko, kol Danielius perprato šeimininkės ligą. Ji paprasčiausiai pasigeria. Kai vakare išgeria mažiau, tai ryte atsikelia anksčiau, žvaliai ruošiasi prie plytos, o kai paima daugiau, tai ilgai guli, skundžiasi skaudančia galva, pagirioja. Gerai dar, kad kada ne kada atsikėlusi dar randa alaus, tada išgėrusi porą stiklinių, visa raudona, užburkusiom akim eina prie pečiaus ir nors pavėluotai, bet pataiso šeimynai pusrytį. Bet būna, kad šlapiu rankšluosčiu apsivyniojusi galvą, drybso iki pietų, o tai ir per visą dieną.
Danielius pasibaisėjo, bet ką jis gali padaryti? Svetimas žmogus, pasamdytas tvarkyti ūkį, jam daugiau niekas neturi rūpėti. Pagaliau, ar jam ne tas pats, ką šeimininkė veikia? Ar dirba ji, ar guli, valgo ar geria. Koks jo reikalas? Po teisybei, jam ir skųstis nėra dėl ko. Valgyti pagamina jei ne šeimininkė, tai tarnaitė. Jis pamaitintas, apskalbtas, algą gauna, kaip suderėta. Dar ir su magaryčiom. Bet vaikinui rūpi, kas bus, jeigu šeimininkė ir toliau taip elgsis? Ūkyje neužtenka vien tvirto gaspadoriaus, reikia ir geros gaspadinės. Abiem dirbant išvien, ranka rankon, galima dar šio to pasiekti, bet, jei vienas katras laidokauja, vis tiek anksčiau ar vėliau viskas turi žlugti.
Pasirodo, šeimininkė jau seniai girtuokliauja, bet, kai mirė vyras ir ji liko viena bėdos prispausta, dar prisilaikydavo. Dabar gi, matydama, kad ūkis gerose rankose, vėl paleido vadžias.
Ką ji sau galvoja? Ar kad visada taip gerai seksis? Pasitaikys dar visokių metų. Gyvendamas taip kaip dabar, su šia diena, ką veiksi, kai derlių išdegins sausra arba supūdys lietus? Kaip tada išsikapstysi neturėdamas pasidėjęs keleto litų juodai dienai? Dabar ir tai, kai ateina laikas užsimokėti mokesčius, atsiskaityt su samdiniais, pirkt trąšas, išpirkt mišką, ne taip jau daug lieka. Tuos, kurie lieka irgi neaišku, kur ji deda... Kai ūkis nusigyvens, jis gaspadorius liks kaltas, nors taip sąžiningai ir atsidavusiai dirba. Taip kaip sau.
– Paskutiniai metai, daugiau nebesiplėšysiu, – davė sau žodį Danielius. – Jeigu taip daro, tegu pasiieško tokio pat girtuoklio kaip ji pati. Kol metai nesibaigė, negi eisi viską palikęs? Reikia išlaukti Kalėdų, atsiimti algą. Kol ateis Kalėdos, reikia dirbti neatidėliojamus darbus.