Išėjau neatsisveikinęs su vakarykščiu sugėrovu. Bet palikau raštelį su savo kontaktine informacija ir trumpa žinute, kad pasiskolinau sportbačius. Rožiniai sportbačiai priminė, kad už nugaros palikau Egidijaus pusseserės butą. Egidijus dėl neaiškių priežasčių nusprendė išgerti visą parą dirbančioje parduotuvėje pirktą viskį būtent čia. O ar pusseserė, kurios sportbačius pasiskolinau, buvo namie? Išvaikiau kvailas mintis. Mano vaizduotė piešė nelabai malonias vizijas apie tai, ką ir kaip man pasakys Julija. Bet ar gi čia mano kaltė? Šaltas pavasarinis vėjas košė kiaurai marškinėlius, JIC – teisus: kartais nėra nieko blogiau nei pamesti striukę. Ji arba pakibo ant vielų ir yra plaikstoma vėjo, arba guli BIC kieme... SR priminė man apie praktiškus dalykus:
- Julija nėra pacientė. Už jos priežiūrą nemoka ligonių kasos ar kas nors kitas. Siūlyčiau pasirašyti sutartį, kad gautumėte 10 procentų nuo knygų pardavimų. Kitaip dirbate dėl garbės atskleisti  O\'Salivano paslaptis.
  Naudinga informacija, nors turbūt dirbčiau ir už dyką. Toks ir darbas žiūrėti Julijai per petį, kad nebandytų išsukti tiesos apie O\'Salivaną negatyviai. Nors kam jai to reiktų? Besvarstydamas atsidūriau Julijos rajone. Iš šalia stovinčio kioskelio nusipirkau du karštus sumuštinius. Julijai dėl visa ko - vegetarišką versiją. Iškeikiau save už tokį pataikavimą. Ko aš tikiuosi? Mergina už poros mėnesių bus milijonierė, ji įbruks man mano  10 procentų į dantis ir jos daugiau nebepamatysiu. Kam būti mielam? O toks atsitiktinumas- ji rado mane žaidime su milijonu kitų profesijų atstovų. Tokių atsitiktinumų nebūna. Ji viską suplanavo ir supakavo mane kaip šiltą vilną. Šitam suvokimui ateiti reikėjo praplauti smegenis nemažu kiekiu viskio. Aš tikras asilas, bet nieko čia nepadarysi... Suvalgiau abu sumuštinius. Nekenčiu kai manimi manipuliuoja...
  Julija sėdėjo palinkusi prie nešiojamo kompiuterio. Šalia jau gulėjo šviežiai išspausdintų lapų krūva. Atrodo, jai rūpėjo kiekybė - jeigu ji ir toliau taip spausdins, šitai biografijai reikės 800-1000 puslapių. Prieš čia ateidamas norėjau išrėkti piktą tiradą, bet dabar neberadau nė vieno tinkamo žodžio. Nežinau, kas man sutrukdė mesti visą šį reikalą. Pinigai, paslaptys ar grožis merginos, kuri vis dar atrodė puikiai po visos naktinės pamainos prie nešiojamo kompiuterio... Julija nusižiovavo:
- Tai kur vakar dingai? Man reiktų prieš rašant su tavimi pasitarti. Kaip empatas gali pastebėti naudingų smulkmenų.
- Vėlyvas iškvietimas - viena pacientė norėjo nusižudyti. Teko gauti piromanei darbą,kuris susijęs su ugnimi. Prakeikta darbdavių politika: jeigu žmogus jau turi žvaigždutę, gali nepriimti ir tiek. Teko grasinti teismais ir ieškoti sąžinės užuomazgų.
- Reikia pripažinti - turi įdomų darbą.
  Deja, Julijos tonas sakė ką kitą. Jai buvo visiškai nusispjauti į mano darbą ar vakarykščius įvykius. Prisėdau ant sofos ir prisidegiau cigaretę. Tegu sveikuolės butas dvokia mano tabaku:
- Julija, kodėl nusprendei žaisti “Battle City“?
- Vis gaudavau šito žaidimo reklamų. Be to, žaidimas nėra visai tipiškas. Jame bent jau nėra elfų ir įkyrių žaidėjų, siūlančių viską nuo naujos religijos iki vedybų. Žaidėjai skaldo vienas kitą epiškose dvikovose ir tiek. Nėra jokių pretenzingų istorijų ar kitų nesąmonių. Šitas žaidimas gerai atpalaiduoja.
  Jokių nusuktų akių, patemptų lūpų kampučių ar nerimo. Ji labai gera melagė arba mūsų susitikimas - atsitiktinumas. Kaip empatas aš jaučiu, kai man meluoja. Iš vienos pusės tai įgimta intuicija, o iš kitos - vienerių metų kursas, kuriame tampi jautresnis melui nei melo detektorius. Tyla užsitęsė - iš mano cigaretės beliko rūkstantis filtras. Aš nežinau, kuo tikėti. Žmonės man dažniausiai - atverstos knygos, bet šį kartą atsitrenkiau į sieną aprašytą hieroglifais. Nesusigaudau net savo planuose ir noruose... Julija nutraukė tylą:
- Senoji šlepete, iš pasklidusios viskio smarvės ir tavo rožinių batų spėju, kad po vakarykštės gelbėjimo akcijos netyčia įkritai į kubilą viskio. Tai ne mano reikalas, bet tu turi mane prižiūrėti ir vertinti mano darbą. Aš neturiu jėgų rėkauti: paprasčiausiai perskaityk pirmą skyrių ir po penkių valandų būk čia - nersim į kitą prisiminimą.  Ir dėl Dievo meilės, užgesink tą nuorūką.
  Linktelėjau ir įvykdžiau paskutinį jos prašymą. Pasiknisęs virtuvėje radau maišelį ir sugrudau į jį Julijos manuskriptą. Julija jau spėjo išsinerti iš savo drabužių ir  miegojo ant sofos. Negaliu jos kaltinti: ji greičiausiai rašė visą naktį, o virtuvėje neradau net neplauto kavos puodelio. Jai nereikėjo papildomų cheminių medžiagų - ją matyt į priekį varė godumas... Galvoje trumpam blykstelėjo gera mintis. Sugraibiau  mobilų ir nupyškinau pora miegančios Julijos nuotraukų. Ji vis dar vilkėjo žalius marškinėlius, bet vaizdas būtent toks kokio reikia - jis parems mano istoriją. Kartais geriausi sprendimai tokie paprasti...
  Po gero dušo ir keleto buteliukų energetinio gėrimo vėl priminiau žmogų. Mintyse sudėliojau visus taškus ant „i“ pasakoje kurią tuoj išgirs mano pacientas JIC. Durų skambutis pertraukė mano mintis. Švilpaudamas išėjau pasitikti JIC: jis kaip visada nedrąsiai paspaudė man ranką. Pasikeitę mandagybėmis susėdome už stalo. Nusišypsojau ir pradėjau savo istoriją:
- Vakar pamečiau striukę ir, kaip matai, termitai nesugraužė mano baldų. Man sekasi puikiai - tavo baimė aiškiai nepagrįsta.
- Negirk dienos be vakaro,Emili, mano nelaimės irgi neužpuolė akimirksniu.
- Matai, vis dar turėdamas striukę pralaimėjau dvikovą savo mėgstamame žaidime. SR kavinėje susitikau su mergina, kuri mane nugalėjo. Mergina yra graži kaip reta: deja, sunkaus charakterio - geras vakaras pražuvo. Kaip ten bebūtų, per kažkokį stebuklą atsidūriau jos bute. Abu jau apšilę nuo alaus. Viltis dar lieka, bet tada gaunu iškvietimą. Kaip matai, sėkmės ir nesėkmės persekioja net ir su mėgstama striuke.
- Na o tai kaip pametei striukę, negi pasiliko pas merginą?
- Ne, iškvietimo vietoje teko lipti per barikadas. Šiaip ne taip atsiduriau kitoje jų pusėje, bet striukė dingo - ką pastebėjau vėliau. Trumpai tariant iškvietimas baigėsi sėkme - išvengta savižudybės ir gal netgi laimėtas naujas gyvenimas. Iš parduotuvės pasičiupęs butelį viskio grįžtu pas merginą. Sumaišėm su kola ir išgėrėm lygiai. Nuotraukos pasako daugiau nei tūkstantis žodžių.
     Paduodu JIC telefoną su Julijos nuotraukomis. JIC veidą nušviečia šypsena:
- Nežinojau, kad tokios gražios merginos žaidžia virtualius žaidimus. Gal ir man nevėlu prisiregistruoti tavo mėgstamame žaidime? Mergina taip sakant... Ach, Afroditė žaliais plaukais.
- Svarbiausia, čia ne mergina, o faktas kad sėkmė nuo manęs nenusisuko pametus idiotišką striukę. JIC, tu turi gyventi kiekvieną dieną lyg tai būtų tavo paskutinioji diena šioje ašarų pakalnėje. Nepriklausomai nuo to,ar tu vis dar turi savo striukę, laimingą trilapį dobilą ar sumautą džiną lempoje. Kiekviena diena gali būti pilna džiaugsmo, meilės ir grožio, jeigu tu leisi sau tai pamatyti. Aišku, kiekviena diena gali būti pilna baimės, netikrumo ir vaikščiojimo su striuke liepos mėnesį. Tau spręsti, JIC, bet aš tikiu, kad tu gali užmiršti kvailas nelaimes ir pradėti gyventi kitaip.
- Tau lengva kalbėti, Emili. O aš jau kelerius metus negaliu pamiršti prarastos merginos ir pamestos striukės.
- Laikas pamiršti. JIC, gyvenimas tęsiasi ir tu turi visas galimybes pradėti naują etapą - tu turi gerą darbą, pinigų ir pakenčiamą išvaizdą. JIC, aš nutraukiu mūsų seansus. Tau nebereikia mano pagalbos - paskutinį žingsnį žengsi tu.
  Štai taip iš savo pacientų sąrašo išbraukiau dar vieną žmogų. Daugelis mano kolegų pasakytų, kad negali gydyti melu, bet aš rėmiausi ir tiesa. Gaila, kad pats per daug retai klausydavau nuosavų patarimų... Duryse trakštelėjo raktas . Antrą buto raktą turėjo tik keli žmonės: buvę grupės nariai, mano tėvai ir, žinoma, ji - man svarbiausias žmogus šioje planetoje. Sekundės ištįso iki begalybės, galvoje sukosi įvairūs variantai, kodėl prie mano durų staiga pasirodė kažkuris vienas iš antro rakto savininkų... Durys nuslydo į šoną ir ant slenksčio stovėjo ji - Vainė Valaitė. Paauglė, kuri egzistuoja mano ir amžinai apgirtusios vokalistės kvailumo dėka. Ji sušnibždėjo:
- Mama jau keletą dienų negrįžo namo. Nežinojau, ką daryti. Turi padėti man jos ieškoti...