– Palauk, Danieliau! – šūktelėjo aukštas stambus vyriškis, pamatęs kitoje gatvės pusėje einantį jauną, kokių dvidešimt penkerių metų vyruką.
– Sveikas, dėde, – sustojo Danielius ir palaukė, kol prie jo priėjo pašaukęs žmogus.
Vyriškis padavė ranką vaikinui ir jie, pliaukštelėdami delnais, pasisveikino.
– Seniai besimatėm, kur vaikštinėji? – paklausė dėdė Danieliaus.
– Buvau pas draugą, tarėmės pavasarį eiti į melioraciją griovių kasti. Jis jau dirbo porą sezonų, tai kalbina ir mane. Dirbti nelengva, bet, per vasarą padirbėjus, galima užsidirbti tiek, kiek bernaudamas pas ūkininką per tris metus neuždirbsi. Ir žiemos laisvos...
– Ką manai daryti?
– Nežinau. Gal reikia pabandyti kokius metelius? Gal ištverčiau?
– Ten ne pyragai, – nelabai pritarė dėdė. – Gerai, kad pasitaiko geras gruntas, o kai užtaikai, kur akmenuota arba koks šmotas buvusio miško, tai vieni akmenys ir kelmai. Duodi, duodi, lieji prakaitą ir vis ant vietos. Žinau, pats dirbau. Čia laimės dalykas. Jeigu pasitaiko daugiau lygumų, tada galima ir gerai užsidirbti.
– Tai kaip, dėde, sakai? Verta ar neverta prasidėti? Šiemet dar niekur nesisamdžiau, vis galvoju... Palauksiu dar iki Trijų karalių, o tada jau arba arba...
– O aš tau sužinojau gerą vietą, – pradėjo dėdė apie reikalą, dėl kurio ir sulaikė Danielių. – Viename ūkyje ieško ne tai kad berno, o tiesiog gaspadoriaus. Našlė nuo dvidešimt penkių hektarų žemės nori tokio žmogaus, kad tvarkytų ūkį vietoj mirusio vyro. Samdo berną ir mergą, pačiam irgi tektų dirbti lauko darbus, bet, pavasariui atėjus, dar reikėtų pasirūpinti sėja, darbymečiais, derliaus nuėmimu, na ir viskuo kitu, kur reikalinga ūkyje vadovaujanti vyriška ranka. Mokės dvigubą algą. Būsi pavalgęs, aprengtas, apautas ir dar tokius pinigus gausi. Darbas įprastas, žinomas, nebe pirmus metus tarnauji, prisižiūrėjai, kaip gaspadoriai tvarkosi. Argi nemokėsi ir tu pabūt už gaspadorių? Su ta melioracija – tai kaip kartais pasitaiko. Na, o čia pats vadovaudamas nepersidirbsi ir uždarbis užtikrintas.
– Neišneša mano galva, – susimąstė Danielius, – prie melioracijos manęs irgi nelabai traukia, o čia vėl... Kaip bernu tarnauti – žinau, o kaip gaspadoriumi būti, dar nepasitaikė, – nusijuokė Danielius. – Tai sakai dvi algas?
– Taip sakė.
– Tai bent uždavei man galvosūkį, dėde, – vis dar abejojo Danielius.
– O ko čia daug galvoti? Reikia pamėginti ir gana, – drąsino dėdė. – Mokestis neblogas, o pats šeimininkaudamas, jei nebūsi kvailas, kokį pūrą ar kitą į šoną pametėsi... Daug negalima, bet dėl tabokos pasidarysi. Toks ūkis... Tiek visokios naudos, nubyrės ir pačiam. Našlė yra mano kūma, krikštijom pusbrolio vaiką, gerai sutariam. Už tai ir paprašė, kad paieškočiau gero žmogaus. Taigi aš ir pagalvojau, kodėl tau neapsiėmus? Tu man irgi giminė, kaip ne kaip – sesers vaikas. Nepadarytum juk man gėdos? Jei čia tavęs nebūčiau sutikęs, būčiau ėjęs į namus pasišnekėti.
– Ką dabar daryti? – nesiryžta Danielius.
– Važiuojam ir gana kurią nors dieną apsižiūrėt. Nėr ko ilgai laukti, o tai ko gero gali kas nors kitas sužinoti. Kai tik sužinotų, tai atsirastų ne vienas, kuris norėtų „pasilakamyti“ geros algos ir vietos ant pilnų aruodų...
– Reikia dar su tėvais pasitarti. Ką jie pasakys? – nieko tikro nepasakė Danielius.
– Pasitark, pasitark, – sutiko dėdė ir vyrai išsiskyrė.
Dėdė nesnaudė. Neilgai trukus, vieną dieną iš ryto, pasikinkęs arkliuką į šlajas, jis tik braukšt – ir atvažiavo į miestelį pas Danielių.
– Tai važiuojam, jeigu nepersigalvojai? Nėra ko atidėliot. Reikia pačiam apsižiūrėti ir patį save parodyti, žiūrėsim, ką pasakys.
– Gerai, – pagaliau sutiko Danielius, – galva nenutrūks, o iki Trijų karalių laiko dar yra.
Atvažiavo gerokai po pusryčių. Šeimininkė aukšta, stambi, ryškiai raudono veido, kokių penkiasdešimties metų moteriškė su svečiais pasisveikino be šypsenos ir, pakvietusi vidun, paprašė sėstis.
– Tai va, atvežiau parodyti, kokį gaspadorių tau suradau, – tik atsisėdęs, pradėjo apie reikalą dėdė. – Vaikinas darbštus, nei geria, nei rūko, sąžiningas, ko labiausiai reikia prie tokio darbo, – taip pristatė jai dėdė Danielių.
Našlė dėdę gerai pažinojo, o į Danielių ji pasižiūrėjo kritiškai, įžūliai žvelgdama jam į veidą su neslepiamu nepasitikėjimu.
– Per jaunas, – kaip kirviu nukirto moteriškė, – koks iš jo gaspadorius? Piemuo ir tiek, tokio nė šeimyna neklausys. Tokiam darbui reikia stolno, patyrusio žmogaus.
– Bet svarbiausia – sąžiningo, – pabrėžė dėdė. – Ateis koks patyręs, senas vilkas, pusę tavo naudos nugvelbs, niekaip nepatikrinsi. O čia – vaikinas padorus, dar nesugadintas, be to ne toks jau ir jaunas, po kariuomenės...
– Dėde, nepiršk. Netinka, tai netinka, galim važiuot namo, dar nevėlu, gausiu darbo ir kitur, – nutraukė dėdę Danielius.
Toks ambicingas jaunuolio pasakymas, truputį palenkė našlę.
– Nepasakysi, kad jam jau tiek metų, – jau švelniau pasakė ji, – bet ir jūs patys mane supraskite. Nesinori atiduot ūkį į bele kokias rankas. Kas tiesa, tai tiesa... Bijau, kad nepasitaikytų koks sukčius ar plevėsa.
– Tai aš ir sakau, – vėl sujudo dėdė, – visokių sukčių ir apgavikų kiek tik nori, o gero žmogaus paieškoti reikia. Jei jau pažadėjau surast, tai bet kokio nesiūlysiu. Geras, dorų tėvų vaikas, rimtas darbininkas. Jei pats dirbs, tai ir šeimyna neatsiliks. Ne pirmus metus pas ūkininkus tarnauja, darbą žino, moka, dirbt netingi. Jeigu čia nesutarsit, ne bėda. Gero darbininko visi ieško... O pagaliau, į melioraciją draugai kviečia. Bet ko ir jie nenori priimti į savo kompaniją, reikia darbštaus.
– O ką pats pasakysi? – kreipėsi našlė į Danielių, – ar nebus sunku pačiam? Ar gerai apgalvojai, kokia atsakomybė laukia? Mokėsiu didelę algą ir man negaila. Jei gerai tvarkysiesi, dar pridėsiu. Mūsų žemės geros, nei per šlapios, nei per sausos. Kai buvo gyvas amžiną atilsį vyras, gerus derlius užaugindavo, turėsiu su kuo palyginti.
– Aš nebijau, darbas man žinomas, – atsakė jai vaikinas, – jei užteks arklių, padargų, užteks sėklos... Reikia tik parinkt tinkamą vietą, nesusivėlinti su sėja. Apsėjus gerai patręštus laukus, belieka laukti, kokie bus metai. Jeigu metai prasti, joks gaspadorius stebuklų nepadarys, na, jeigu geri, viską laiku padarius, galima šio to tikėtis.
– Tiek jau to, – nusileido našlė, – reikia pabandyti kokius metelius. Vyrukas, atrodo, nekvailas. Jeigu kaip, tai kitiems metams ieškosiu geresnio, o dabar slinkitės arčiau stalo, pavalgysim pietus. Po pietų pasikinkysi kurį nors arklį ir galėsi parvažiuot namo. Pasiimsi, kas pačiam reikalinga, ir vakarienei grįši. Nuo ryt dienos tu jau čia būsi gaspadorius.