Kopinėjam gyvenimo medų,
Kartais brūkštelim šaukštą deguto.
Nesuprantam, kaip jis atsirado,
Ir pamanom, gal medaus nė nebūta.

Kai pamatome baltą drobulę
Su juoda dėme vidury,
Tyrinėjame dėmę užgulę
Ir nepastebim baltą turį.

Kai mums sako kas nors, kad mus myli,
Meiliai rodo, kuo esame svarūs,
Mes tik muistomės, stebimės, tylim
Ir išliekam gerokai įtarūs.

Gal patieskime baltą drobulę
Ir susėskim prie stalo kartu –
Artimieji, draugai ir bičiuliai –
Ir pasiųskime meilę ratu.

Lai kvepės namuose vaško žvakės,
Sklis gerumas saldus kaip medus.
Ir tos akys, tos spindinčios akys
Laimins, švies ir lydės per metus.