Pavasaris, Laisvės alėjoj šventė,
Kaziuko mugė išskleidė sparnus,
Kalnai gėrybių, rankom semki,
Tik atiduoki šlamančius litus.

Na ir gerai, juk džiaugsmo reikia,
Triukšmingo šurmulio, spalvų,
Graži diena ir geras laikas,
Maloniai siūlo, tad perku.

Čia obuoliai, riestainių eilės,
Puodynės, šaukštai, inkilai,
Velykų verbos, visos dailios,
Tai ne spygliuoti kadagiai.

Grožybių tiek, net akys raibsta!
Eini, dairais, staiga matai
Kažką daugiau nei gerą maistą –
Didžiuliai duonos kepalai.

Ak, duona duona, tu šventa!
Žmogui esi visko galva,
Gražiai apkepusi, rusva,
Viena juoda, kita balta.

Tik užu duonos, saldaus kvapo,
Matau laukus ir dar daugiau,
Kaip karštoj krosny ilgai kepa,
Kad būt pakilusi gražiau.

Ką besakyti, juk nuo seno
Lietuvis duoną saugo, myli,
Atsargiai deda ją ant stalo
Ir širdy maldą kalba tyliai.