Kalnai, pasigėrę nuo kraujo,
Nuo minų ir šautuvų,
Nuo melo dygaus – nenaujo --
Kalnai...tik aguonoj ramu

Ir upės putojančiam vingy
Pro akmenis ledo griūty,
O skardžiai tokie gailestingi,
Lyg sapno pūkeliai šilti.

Kalnai – ir žaizda, ir pastogė --
Ten saulė – ugnies kamuolys,
Ją šaudė, sprogdino ir vogė --
Ji liko kalnuos...  ne šaulys.