32 dalis

Likimo deivė namo grindis pavertė ženklų labirintu. Ji turėjo kristalų, kurie priminė tuos, iš kurių atsirado ginklai. Bet jie buvo sinbiontai. Jie suaugo su mūsų oda ir ji apaugo melsvais siūleliais. Deivė iš panašių kristalų susirinko kažką ,kas priminė kristalų dėlionę. Ant jos keliavo kraujo raudonumo peilio formos kristalai. Negalėjau ilgai žiūrėti į šitą kristalų raizgalynę neužsidengdamas akių. Visi tuo metu buvę name gulėjo ant grindų. Taranciell priešinosi,taigi deivė užmigdė ją pirmą. Po to visi ėmė grimzti į saldų miegą... Nežinau,kiek praėjo laiko,bet sapnavau apie Annatarą ,kovojantį tame bare. Vyras vadinamas V pasakojo apie mero skolas miško elfų vadui... Viskas susipainiojo ir aš atsibudau. Likimo deivė žadino visus iš dirbtinio miego ir pati kovėsi su giltine tuo pat metu. Mums vos atsistojus giltinės jau plūdo į namą. Dead One pašoko pirmas ir mosuodamas savu milžinišku kardu įšoko į priešo eilių vidurį. Evelina vis taikėsi nudurti lėtesnes giltines nauju durklu,kuris ,atrodo, buvo iš dievus žudančio metalo. Taranciell vos atsibudusi išgaravo palikusi mus kovoti vienus. Faustas stovėjo vietoje ir atmušinėjo priešo puolimus. Jis atsistojo prieš mane,kad giltinėms būtų sunkiau mane pasiekti. Aš spardžiausi ir pjoviau juodus apsiaustus vilkinčius padarus. Jie, atrodo,nesistengė mūsų nužudyti,tik užlaikyti mano bendražygius ir apsupti mane. Aeolita svaidėsi kažkokiais buteliukais, nuo kurių turinių giltinės apdegdavo ir stengdavosi atsimušti savo dalgiais. Tie dalgiai atrodė skirti mums pagąsdinti ir gynybai,nes nė vienas negavome nė įbrėžimo. Viena iš giltinių sušvilpė auksiniu švilpuku klaiki; garso banga išsprogdino langus ir užgulė ausis. Giltinė prašneko moterišku balsu:
-Liaukitės žudyti mano karius. Aš noriu tik Bevardžio. Kiti turi gyventi,įvykdyti savo likimą. Jeigu ne Bevardis,tada vienas iš jūsų kažkas turi mirti.
Likimo deivė atsiduso:
- Aš baigiau savo skenavimą. Bevardžio likimas buvo sugadintas dėl dviejų mylimųjų. Kažkuris dievas manipuliavo išsiskyrimą su Aeolita. Tada įvykiai pasisuko būtent taip, kaip juos matome dabar. Deja ,Bevardis turi mirti ,užbaigti šią likimo giją arba leisti mirti kitam. Visi likimai čia taip grubiai sugadinti ir manipuliuoti,kad tiktų bet kuris iš jūsų.
Pakibo suprantama tyla. Visi čia buvo labai arti mirties ir kai kurie prisikėlė gyventi antrą kartą,bet niekas nenorėjo mirti. Staiga namą apgaubė tamsa,lyg visą miestą kas būtų uždengęs maišu. Namas perskilo pusiau ir iš gilaus plyšio lėtai iškilo milžiniška pilka ranka. Ranka vis augo ir plėtėsi. Pasimatė klaikūs gelsvi nagai. Faustas reagavo žaibiškai. Jo katanos jau pjovė pirštus. Bet žaizdos nebuvo pakankamai gilios,kad padarytų rimtą žalą. Ranka lengvai sučiupo Faustą. Jis mojavo, dūrė ir kirto,bet ranka nepaleido. Giltinė, prieš tai paaiškinusi situaciją, mojavo dalgiu ir spaudė Dead One prie sienos. Evelina užšoko jai ant nugaros ir taikėsi perpjauti gerklę. Visoje šitoje sumaištyje iškilo dar dvi rankos. Viena sugavo likimo deivę. Ji mojavo stambiu kirviu,bet tas nepadėjo. Aš šokau prie lango supratęs, kuo tai baigsis. Paskutinė ranka sugavo mane ore... Giltinės dingo .Rankos pasitraukė iš gelmių, iš kurių ir atsirado. Dead One stovėjo perpjauta ranka ir tylėjo. Giltinių vadė gulėjo ant žemės su durklu nugaroje susmeigtu iki rankenos. Aeolita atrodė nesužeista. Fausto,Bevardžio ir Deivės nebebuvo. Dead One sumirksėjo:
- Aš negaliu jų rasti. Kad ir kur jis juos nutempė ,paieškos užtruks. Faktas lieka faktu- Bevardis turbūt negyvas. Faustas matyt irgi. Jeigu neisime į mūšį ,tos rankos prigriebs ir mus. Laikas dingti...

Aš atsimerkiau, iš pradžių įžiūrėjau tik menką raudoną šviesą kažkur aukštai. Išsitraukiau seną žiebtuvėlį ir apšviečiau aplinką. Uola... Aš buvau ant uolos. Šalia gulėjo Faustas-gyvas,bet be sąmonės. Kad ir kaip įtempiau akis, mačiau tik uolą ir aplinkui juodą lyg anglis tamsą. Raudona šviesa sklido iš mažo plyšio viršuje. Bandžiau pašokti iki šviesos šaltinio,bet kojos buvo lyg švininės. Pabandžiau pora paprastų burtų ,bet nieko neįvyko. Faustas atsigavęs bandė tą patį,bet niekas nepasikeitė. Norėjo bandyti leistis į apačią, kai pamačiau ją. Bjaurią milžinišką gyvatę išžiota burna,tik ir laukiančią mūsų apačioje. Nemanau,kad ji ten viena. Faustas ištarė tą ,kas ir taip buvo aišku:
-Mūsų magija ar fizinė jėga čia tiesiog neveikia. Leisdamiesi į apačią tik rizikuosime būti suėsti. Mano kardai čia atšipo ir dingų jų savybės. Man teko pakliūti į daug bjaurių ir beviltiškų situacijų  ,bet čia tiesiog nieko negaliu padaryti.
Mes sėdėjome ten ir laukėme nežinia ko. Jis pasirodė: nežinau, ar tai buvo mirties dievas,bet iš oro staiga susikūrė ožio galva. Ji buvo juoda su stambiais ragais ir raudonomis akimis. Turėdamas nors truputį jėgos ar ginklų nusijuokčiau iš tokios beskonybės. Mano pirštinės pavirto pirštinėmis ir niekuo daugiau. Fausto kardai tiko tik sviestui pjaustyti. Jis mus sumušė: ta bjauri galvą išmušė mums pusę dantų ir dingo nieko nepasakiusi. Aš supratau,kad nuo šiol taip atrodys mūsų gyvenimas. Apačioje įžiūrėjau daugybę kaulų. Aš supratau- juos suėdė iš neatsargumo ir jie nepaslydo. Tie vargšai nušoko žemyn. Aš nenorėjau kentėti,bet negalėjau ir mirti. Faustas pakeitė odos spalvą į paprastą baltą. Jis lyso ir jo raumenys dingo. Jis pavirto paprastu žmogumi. Mano mutagenas buvo jau seniai dingęs. Mūsų laukė ilga beviltiška rutina. ..
Karo dievas stovėjo sugriauto miesto gatvėse. Ar bent jau tame, kas iš jų liko. Jis laukė savo didvyrių. Dead One pasirodė ir suriko:
- Mirties dievas pagrobė kitus du mano bendražygius. Aš nežinau, ar jie gyvi. Kas tu per vienas ir ko čia stovi ? Dar vienas sumautas dievas, kuris galutinai viską sumaus ?
Karo dievas papurtė galvą ir atsisėdo. Dead One išskleidė sparnus ir nuskrido prie pilies, kuri dar stovėjo apgaubta melsvo apsauginio kupolo. Tik dabar Dead One pamatė tūkstančius kovinių angelų lavonų. Pirmą kartą po prisikėlimo jam pasidarė bloga. Jis nusileido prie apsauginio kupolo ir apsivėmė. Porą minučių jis tiesiog kvėpavo ir mąstė kaip sunaikinti kupolą. Karo dievas sėdėjo ant kalvos ir stebėjo savo naują mokinį kritiškai. Jam dar reikės daug ko išmokti.

33 dalis

Aš jaučiausi sumautai. Po Fausto pusryčių nieko daugiau nevalgiau. Negalėjau pasakyti, kada tas buvo. Neturėjau priemonių nustatyti laikui. Mano nuomone, praėjo kelios valandos,bet tą įrodyti buvo sunku. Mano žaizdos,kurias gavau nuo sumušimo, užgijo. Jokių galių nebeturėjau. Analizuokime situaciją:žaizdos gija,nes mirties dievas jas išgydo. Arba pasaulis sukurtas taip,kad nenukraujuotume tiesiog čia ir dabar. Mane jaudino  randas ant rankos. Jį gavau,nes mane užkliudė tos ožio galvos ragas. Jeigu čia veiktų gydymo magija, jokių randų neturėtų būti. Randas atrodė taip,lyg būtų nuo kokio seno sužeidimo. Man tas nepatiko. Chaoso dievo pasaulyje sužinojau,kad laikas pasauliuose teka skirtingai. Viena valanda ten buvo visa diena žemėje. Galėjau tik spėlioti, koks santykis tarp pasaulių buvo čia. Kiek laiko jau čia buvome ? Vidinis laikrodis siūlė man valandas,bet žinojau,kad viskas čia iškreipta. Negalėjau nieko matyti,nes ta ožio galva atėmė žiebtuvėlį. Tik tas plyšys su raudona šviesa šiek tiek apšvietė aplinką. Bet to buvo maža įžiūrėti,ką veikia tos šlykščios gyvatės. Mano klausa atrodė sutrikusi,o gal tiesiog čia buvo per tylu. Faustas tylėjo, jis prarado viską ir atrodė dar silpnesnis už mane. Nors mes abu buvome tik kirminai,kuriuos tuoj sumindys. Alkis buvo vienintelis dalykas,kurį galėjau justi aiškiai. Tai taps rimta problema- ilgai be maisto neištempsime. Ant šitos uolos nebuvo jokių augalų ar vabzdžių. Vienintelis valgomas padaras buvo gyvatės. Jos buvo didelės ir turbūt nuodingos. Turėjo ir kokią magišką savybę,bet jos neturėjo smegenų. Tikiuosi šitas trūkumas pakiš joms koją. Papasakojau Faustui apie savo idėją medžioti gyvatės,bet jis tylėjo. Man atrodė,kad jis miega. Nesupratau, kaip,po velnių, galima miegoti,kai kiekvieną sekundę tavęs pribaigti gali atvykti mirties dievas. Netikėjau,kad ta ožio galva ir buvo dievas,taip lengvai mus pagrobęs. Jis pasirodytų įprastu jam pavidalu,o ne kokia galva. Tai absurdas, šita galva galbūt buvo koks smulkus tarnas. Jis juk nešnekėjo,o mirties dievas turėtų mums ką pasakyti. Jis bandytų rekrutuoti mane į giltinių būrio gretas. Jis turėtų bent paminėti priežastį,kodėl mus pagrobė. Mušti jam mūsų net nevertėjo. Faktas,kad nebeturime priemonių kovoti, pribaigė mus savaime. Faustas, mano nuomone ,kentėjo dar labiau,nes jo galia buvo didesnė. Kažkada apmąstymai pavirto į sapnus. Atsibudęs atsiminiau tik kad Annataras ir kiti pabėgo iš to miesto. Vyras vadinamas V nuskandino sargybinių laivus ir pavogė mero paskutinius 30 milijonų. Meras V buvo skolingas dar nuo vampyrų medžiotojų gildijos atsiradimo dienų. V buvo vienas pirmųjų medžiotojų. Atmerkęs akis žinojau,kad V mane paskelbė medžiotojų gildijos vadu. Niekada nepasidomėjau,kas man davė šias pareigas,bet dabar buvau įsitikinęs. Stebėjausi iš kur kažkoks medžiotojas turėjo galios skandinti laivus. Stengiausi galvoti apie sapną,o ne apie realybę. Bet sapnas kėlė paprastą klausimą. Ar galėjo Annataras žinoti,kad aš gyvas? Žemėlapį jis rado ir keletą lapų apie paskutines dienas žemėje taip pat. Bet ar kas nors mūsų ieškojo ? Dead One jau būtų čia, jei viskas būtų taip paprasta. Bandžiau vėl užmigti ir man pavyko. Tik neilgam- išgirdęs riksmą pramerkiau akis. Virš manęs stovėjo vyrukas su žibintu rankoje. Jis atrodė labai pavargęs ir apdriskęs. Jis vilkėjo pilką mantiją ,kuri buvo ištepliota krauju. Atrodė, jis nemiegojo jau keletą dienų. Jis prabilo:
-Tvarkos dievas atsiuntė mane jūsų išgelbėti,bet aš susimoviau. Mirties dievo tarnai mane partrenkė ir išmetė čia. Atleiskite, aš visada viską sumaunu...
Neįtikėtina, jis pradėjo verkti. Mūsų situacija šiek tiek pasikeitė. Dabar turėjome beviltišką situaciją ir vieną verkiantį gelbėtoją. Tai įrodė,kad tvarkos dievas nemetė savo planų ir jam dar vis reikia mūsų. Jis buvo pasiruošęs rizikuoti ir kovoti su mirties dievu. Gelbėtojas turėjo kumpio,duonos ir vyno. Na jis gal ir susimovė,bet nevisiškai. Jis kažkokiu būdu atsinešė čia peilį,kuris nepavirto atšipusiu gelžgaliu ir pjovė duoną. Aš jau žinojau,kad šitas peilis atskirs gyvatės galvą nuo kūno. Jis turėjo ir antrą peilį,kuris buvo paslėptas bate. Pasilenkęs prie deglo šviesos pamačiau,kad šis- iš dievus žudančio metalo. Duonriekis taip pat. Tai jau teikė truputi vilties,dabar nors turėjome ginklų. Aišku ,mane erzino faktas,kad tvarkos dievas nepasitikėjo savo žmonėmis ir atsiuntė čia smulkų burtininką. Taip, jis buvo gana silpnas ir užsidirbdavo iš įvairių magiškų gėralų. Toks nelabai ką padarys ir su dievus žudančiu peiliu. Jo vardas buvo Danas Bramas. Nežinau, kodėl čia atsiuntė kažką iš taikaus pasaulio absurdišku vardu,bet ką padarysi. Jis papasakojo,kad mirties dievo pasaulis keičia savo vietą ir laiko tėkmę. Greičiausiai Danui atvykus pasaulis persikėlė kitur ir laikas vėl kitoks. Tai buvo tiesiog nuostabu,netgi be galių nesensime ir klajosime per visatą,kol užėjus nevilčiai nušoksime pas gyvates. Arba subyrėsime į dulkes, jeigu valanda mano asmeninio pavirs šimtmečiu objektyvaus... Po velnių, pats nežinau, ar tai įmanoma. Pavalgę aš ir Danas užmigome. Šaunus vynas... Faustas pasiliko su duonriekiu ir budėjo. Mūsų laukė ilgas ir nuobodus įkalinimas trise...
Chaoso dievas žiūrėjo į savo sugriautus rūmus. Chaoso dievui trūko rankos ir kraujas tekėjo fontanu,bet jis nekreipė dėmesio. Jo pasauliai krito prieš giltinių armijas. Tvarkos dievo kariai dar kovojo ,bet neaišku,kiek tai truks. Pagaliau atsiminęs ranką, ją atsiaugino ir prisėdo ant nugriuvusios rūmų kolonos. Mirties dievas pasitikėjo giltinėmis ir davė joms dalgius, kurie lengvai atskiria dievų rankas nuo likusio kūno. Pats kol kas nepasirodė- ir ko jam skubėti... Jis atvyks pribaigti dviejų dievų ir švęs pergalę. Tvarkos dievas išniro iš niekur ir nugriuvo šalia seno draugo. Jis suvaitojo:

-Nesiseka,nors tu ką. Daugumą magų jau buvo mirę. Gelbėjimo operacijai teko išsiųsti kažkokį Daną. Gal turi nežinomų talentų? Jeigu čia nepasirodys per mano pažymėtą portalą po kelių valandų... Galim sakyti, jį sučiupo ir nugalabijo. Arba būkime optimistiški- dėl laiko skirtumo atvyks čia po poros metų. Kaip ten bebūtų, perspėjau karo dievą,kad treniruotų Dead One sulėtinto laiko zonoje. Na,bet kol jis dar nepramušė pilies gynybos, mes susimovėme ir mirties dievas mus pribaigs. Tikiuosi, sugebėsime nors kovoti iki galo ir mirti mūšyje. Neketinu vykti į tą pragarą, kuriame sėdi Bevardis.