Molis žemėje miegojo
Ir saldžias svajas svajojo,
Kad norėtų pamatyti,
Kaip skaisti Saulutė švyti,

Ir pajaust, kas yra vėjas –
Jo paklaust, iš kur atėjęs.
Kurmis vakar jam pasakė,
Kad gėlelės gaiviai kvepia.

Kartą žemė sudundėjo
Ir keisti garsai girdėjos.
Molis iš miegų pabudo
Ir iš nuostabos pablūdo.

Matė skaisčią šviesią Saulę,
Matė ištisą pasaulį,
Vėjas atnešė jam kvapą
Gėlių, augančių prie tako.

Meistras kasė molio luitą –
Molis visai nesimuistė.
Įdomu jam pasirodė,
Kaip pasaulis šis atrodo.

Kai vandens lašai užkrito,
Jis iš nuostabos išskydo.
Buvo molis minkštas, minkštas,
Jį pradėjo meistras minkyt.

Minkė meistras kantriai molį,
Glostė tartum savo brolį.
Molis džiaugės ir galvojo:
„Gal aš patekau į rojų?“

Meistro rankos šiltos, geros –
Dvi puodynes tuoj padarė.
Dar puodelį ir lėkštutę
Bei ąsotį su bitutėm.

Žiedė meistras ir vazoną,
Platų, gražų, bet ne ploną.
Molis džiaugėsi be galo,
Jam patiko taip ant stalo

Išdėliotam Saulėj džiūti,
Nors neįprasta truputį.
Jau padžiūvusias puodynes
Meistras krosnin susodino.

Susodino ir užkūrė
Ugnį kaitrią ir didžiulę.
Šilo molis – jau puodynė,
O ugnis jam – kaip kaimynė.

Kuo stipriau ji dega, kaista,
Moliui gera, nors ir keista.
Jis karštoj ugny tvirtėja.
Dega molis ir kietėja.

Išdegtas, dailias puodynes
Į eilutę susodinęs
Ir parinkęs spalvą gražią,
Meistras dailiai jas nudažė.

Moliu gimęs, moliu buvęs,
Meistrui į rankas pakliuvęs,
Molis virsta indais, plytom,
Virsta kokliais išraitytais.

Tik nuo meistro juk priklauso,
Kokią formą molis gausiąs.
Kiek širdies į jį įdėta,
Taip kūryboj atspindėta.