30 dalis

Nusivaliau nuo kaktos prakaitą. Po susiliejimo klimatas tapo tropiniu ir teko atsikratyti striukių ir šiltų rūbų. Aš nesužinojau nieko ypatingo,tik tą, ką jau nuspėjau protu ir be giltinės. Aš mirsiu greitu metu didvyriškame mūšyje. Tą sužinojus teliko padaryti keletą dalykų. Susitikau su Taranciell ir patvirtinau  skyrybas raštu. Atsisveikinau su sūnumi ir sudariau testamentinį dokumentą, kuriuo viską palieku vaikui ir Valas turės tvarkyti pinigus iki Annataro pilnametystės. Tada su Valu išgėrėm ir siautėjom senų laikų maniera. Abigailė purkštavo ;teko išeiti ir palikti nėščią moterį krimsti jos sausainius su šokoladu ir vanile taikoje ir ramybėje. Šturmu perlėkėme visas smukles ir išgėrėme visą alų. Visi gėrė į mano sveikatą ir linkėjo sėkmės mūšyje. Tada man dingtelėjo,kad mano gyvenimas po apokalipsės šiuos pora metų buvo geresnis nei buvęs prieš tai. Tai ir buvo žmogaus gyvenimo prasmė. Kovoti su mirtimi nuo gimimo dienos iki galo. Todėl ir verta rizikuoti viskuo ir eiti šiuo keliu gyvenant kitų požiūriu kvailai. Žinoma užbaigiau savo raštus prieš eidamas į gėrimo maratoną. Silomas prižadėjo greitu laiku viską redaguoti ir po poros mėnesių išleisti dailią kišeninę knygutę. Mažasis gnomas žinojo,kaip gaminti auksą ir aš jau mačiau pardavimų skaičius. Gaila,kad aš to nepamatysiu. Aš  ir Silomas nusprendėme užbaigti mano dienoraštį trisdešimta dalimi. Joje bus tik pamąstymai ir linkėjimai draugams. Mano paskutinius įrašus apie šias kelias mano paskutines dienas sukišau į žalsvą meškiną ,kurį mėgo Annataras. Jis nusipelnė tiesos. Aišku, pasitariau su Dead One. Jis pliurpė apie gydymo galias ir mane prikelsiančius dievus. Bet mano nuojauta sakė,kad viskas nebus taip paprasta. Sutvarkius šiuos reikalus nežinojau, ką daryti. Išgėrus butelį konjako tekilo viena mintis. Neužbaigtas reikalas, kurį priskyriau praeičiai. Todėl ir stovėjau sugriautame mieste kaitinamas tropinės saulės. Mane budriai stebėjo apdriskę žmonės. Stovėjau ten atlapotais marškiniais ir be ginklo. Nužvelgiau mano pilvą kertantį žiurkiažmogio nagų randą. Atrodo ,nuo tos dienos praėjo amžiai. Žmonės atvirkščiai atrodė apsiginklavę iki dantų. Bet nė vienas nedrįso kibti prie pašalaičio, ant kurio kaktos mirtis uždėjo antspaudą. Taip su šiuo dideliu ir gražiu miestu tarėmės sunkiai. Jie nenorėjo mūsų pagalbos ir kovojo vieni. Todėl miestas atrodė tiesiog sumautai. Vieni griuvėsiai,tik gnomai sugebėjo parduoti čia savo prekes ir paslaugas. Niujorkas nusirito labai žemai. Nieko nepadarysi ,didelius miestus užpuolė ypatingai sunkiai. Vorai čia sunaikino viską, ką galėjo. Galu gale radau dar vieną stovintį pastatą. Vieną iš tų gražių priemiesčio namukų, kuriuos matai filmuose. Keista,net balta tvora išliko. Sugniaužiau kumščius ir iškvėpiau. Turėjau tą padaryti- negalėjau mirti neištaisęs tokios klaidos. Spustelėjau skambutį ir netgi vožtelėjau kumščiu į duris,jei jis kartais neveiktų. Ji atidarė duris. Atrodė beveik nepasikeitusi. Jos raudoni plaukai tviskėjo ugniniu atspalviu ir akys žavėjo savo žaluma. Vis dėl to ji atrodė stipresnė nei anksčiau. Ant jos peties įžiūrėjau nedidelį randą, kurį palieka mažo kalibro kulka ir prasta operacija norint ją išimti. Ji vilkėjo šortus, todėl ant kojos pamačiau žiurkiažmogių nagų žymes baltuojančiais randais primenančius seną kovą. Ji nustebo,jos akys išsiplėtė. Ji susitvardė ir prašneko:
-Tu tikrai nemirtingas. Girdėjau apie tavo dingimą prieš penkerius metus. Dingai kaip į vandenį, niekas daugiau tavęs nematė. Jau tada maniau,kad nusiskandinai kokioje upėje. Po vorų užpuolimo ir viso kito mėšlo buvau tikra.kad tu negyvas. Taip,aš būčiau teisi ,jeigu šnekėtume apie bet ką kitą. Bet tu esi gyvas stebuklas. Visi apie tave miršta,o tu gyveni švilpaudamas. Ką papasakosi ? Nesvarbu, ką turi pasakyti,tai nelabai ką keičia. Laikai pasikeitė,o mes tokie patys.
Aš nusijuokiau:
-Matai, tame ir bėda. Aš greitai mirsiu,o kiti švilpaus. Greitu metu žūsiu. Gali sakyti, mirštamai sergu. Nors viskas šiek tiek kitaip. Nesvarbu,tiesiog noriu pasikalbėti. Už trijų dienų mano stebuklas baigtas ir nulipsiu nuo scenos visiems laikams. Teks pradėti nuo senų klausimų. Kodėl mane palikai, Aelita ?
Ji atsiduso ir nuėjo į vidų, aš nusekiau paskui. Visiems laikams reikėjo išspręsti problemą tarp manęs ir tarp mano buvusios merginos. Nenorėjau mirti atsimindamas tą šlykščią sceną, kai ji mane paliko. Aelita atidarė butelį konjako ir sugraibius du stiklus nugriuvo ant sofos:
-Velnias tavo paskutinės  dienos ,o  tu gyveni įsikabinęs į praeitį. Gerai, gyvenk taip, jei nenori kitaip. Aš pradėjau bijoti tavęs, aplink tave mirė žmonės. Daugumos tu net nepažinojai. Tai atrodė kaip nelaimingi atsitikimai. Tik tu visada buvai netoliese. Iš pradžių aš nieko pikto negalvojau. Vėliau ėmė mirti visi, kurie mane kada nors nuskriaudė ar įžeidė. Tai atrodė labiau sėkmė nei tavo bloga akis. Bet vieną penktadienį aš nebegalėjau. Atsimeni tą senį, kuris parduodavo mums alų ? Jis numirė nuo širdies smūgio vos tau išėjus iš parduotuvės. Jis neturėjo tavo mėgstamo Guiness tamsaus ir užvertė kanopas man prieš nosį. Jis mirė dėl alaus. Tada aš ėmiau bijoti. Bijojau tave supykdyti. Vaidinau,kad viskas gerai. Vieną dieną aš supratau,kuo tai baigsis. Tu mane nužudysi gal net to nesuvokdamas. Gal ir tu negali kontroliuoti mirties,bet ji tave seka. Aš ilgai stovėjau prie tavo sumauto buto durų. Tada išlenkiau viskio,kad įgaut drąsos ir išrėžiau savo kalbą. Maniau,kad lipant laiptais žemyn nukrisiu ir nusisuksiu sprandą. Bet nieko panašaus neįvyko. Keletą dienų gulėjau lovoje ir nedrįsau žengti žingsnio į lauką. Po poros savaičių išėjau pasivaikščioti. Tavęs niekur nesimatė. Tu dingai ir man palengvėjo. Mano kalba nebuvo iš piršto laužta. Aš tapau advokate ir pakilau į viršų. Persikrausčiau į valstijas. Dirbau sekretore,bet žinojau,kad perimsiu kontorą. Kai iki to liko žingsnelis, pasaulis apsivertė lyg bausdamas mane. Man teko kovoti už išlikimą. Teko vogti ir žudyti. Kautis su pabaisomis ir velniškai dar šimtą kartų daugiau vogti,kad turėti savo namuką ir amunicijos. Įdomu,jeigu būčiau likusi su tavim,i ar dar būčiau pamačiusi pasaulio pabaigą? Matyt, to jau niekada nesužinosime. Nemanau,kad tau palengvėjo mane pamačius. Aš iš dalies gailiuosi to, kas įvyko,bet dabar jau per vėlu...

Aš gurkšnojau konjaką. Stiklas tuštėjo ir aš nesijaučiau geriau. Nežinau, ką tikėjausi išgirsti,bet man tikrai nesidarė lengviau išgirdus šitą kalbą numeris 2. Aš pašokau ir jai dar nespėjus susivokti sugniaužiau jos gerklę. Ji nespėjo net surikti. Galėjau ją pasmaugti. Galėjau ją tėkšti į sieną,kad jos silpni kaulai išsitaškytų lyg stiklas. Galėjau nutraukti jai galvą ir ją išmesti per langą. Galėjau,bet nesugebėjau... Seni prisiminimai laikė mane prirakintą. Niekas nepasikeitė nuo tos lemtingos dienos. Aš numečiau ją ant sofos ir įsipyliau dar vieną. Ji kurį laiką tylėjo. Galų gale paklausė:
-Tai kur buvai tuos penkerius metus ? Žinai, aš suprantu tavo pyktį,bet mane pasmaugęs nepasijusi geriau.
Aš prunkštelėjau ir pradėjau savo kalbą:
-Gal dar sugalvosiu ką baisesnio. Aš palikau miestą ir šlaisčiausi  keletą mėnesių ,kol sutikau Valą. Gerą draugą,kuris neleido man mirti gatvėje ar besišlaistant šunkeliais. Nuo tada pradėjome gerti kibirais ir viską, ką išrado žmogus. Tai truko penkerius metus. Po to pasaulis apsivertė ir davė man galimybę viską pradėti iš naujo. Bet niekada negalėjau pamiršti tos dienos. Žinai, aš turiu sūnų su gražia elfe. Mes buvome susituokę. Bet kas iš to ? Aš negaliu pajusti tikros laimės. Tu esi baisiausias demonas, įsėdęs į mano smegenis. Gyva ar mirusi tu nepaliksi manęs ramybėje. Po trijų dienų aš mirsiu ir tai nuostabu. Aš būsiu laisvas nuo tavęs.

Ji verkė,tik tas manęs nedžiugino. Aš irgi mielai būčiau žliumbęs dėl sumauto likimo,bet akys atrodė pripiltos smėlio. Aš ją apkabinau. Nors ji man sukėlė tiek skausmo, vis tiek buvo malonu pajusti šitą kūną. Liesti tuos ugninius plaukus ir žinoti,kad ji gyva. Žinojau,kad tai atneš tik dar daugiau skausmo,bet aš pabučiavau ją. Trys dienos ir visos klaidos dings. Ji manęs neatstūmė. Jaučiau jos žmogišką netobulumą ir man tai patiko. Liečiau jos randus ir supratau,kad ji buvo silpna kaip ir aš. Liesdamas jos krūtis nejaučiau to tobulumo ir švelnumo kaip Taranciell. Ji nebuvo tobula kaip nakties elfė ir tai buvo nuostabu. Ji nenorėjo manęs iš vienatvės ir dėl to,kad viskas jau matyta ir jausta. Ji buvo tikrai ta, kurią pažinojau visą gyvenimą. Ta mergina su kuria purškėm sienas savo klano ženklu ir užpuldinėdavom praeivius. Ta mergina, dėl kurios naują automobilį sudaužiau į jos nemėgstamo mokytojo namo sieną. Ta ,dėl kurios teko veltis į tiek muštynių ir ginčų. Jokie sunkumai neatsverdavo tų nuostabių valandų gulint ant kalvos už miesto. Mes tiesiog gulėdavome pavargę nuo meilės ir gurkšnodami pigų vyną stebėjome debesis. Tai buvo tikra: ji mane mylėjo ir manęs bijojo tuo pat metu. Svarbiausia,kad ji jautė tikras emocijas. Jų netemdė ilgi gyvenimo metai žinant,kad prieš akis tūkstantmečiai. Ji buvo tyra nuo elfiškų nesąmonių ir dievų žaidimų. Šios mintys skriejo kometų greičiu,kol glamonėjau ir bučiavau ją. Nežinau,kiek laiko praėjo mums baigus,bet saulė jau leidosi. Mes gurkšnojome brangų konjaką ir ji paklausė:
-Nuo ko gi tu mirsi ? Atrodai dar labai energingas.
Aš šyptelėjau, papasakojau apie dievus ir mūšius. Ji išpūtė akis:
-Tu tas didvyris. Pakeitei stilių nuo smulkių kriminalų iki didvyriškų darbų. Nuostabu, tu kaip visada nepakartojamas. Gaila,kad viskas taip baigsis. Matyt, taip lemta.

Aš karčiai nusijuokiau. Taip, lemties neapgausi. Mes ir Aelitos baras persikėlė į miegamąjį. Neturėjome laiko ,reikėjo išnaudoti viską, ką mums davė lemtis. Kvatodami susisupome į šilkinius patalus. Aš niekuo nesirūpinau. Dead One viskuo pasirūpino. Mano kvaila treniruotė mūsų pasaulio laiku užtruko dvi dienas. Turėjome laiko iki mūšio, aš žadėjau jį išnaudoti...

Dead One apsidairė ir papurtė galvą:
-Kokio velnio ? Koks tu dievas, jei negali išgelbėti vieno žmogaus ? Atsakau- nulinis ir bevertis. Turi gi kažkas būti. Negali jo prikelti? Kaip prikėlei mane?
Tvarkos dievas atsiduso:
-Nieko negaliu padaryti, jį pažymėjo giltinė, viskas blogiau: kažkuris mirties dievas nusprendė jį pasiimti. Mums galėtų padėti tik likimo deivės. Trys deivės dar gyvos, bet pasislėpusios per giliai,kad jas kas nors rastų. Jis mirs net neidamas į mūšį. Nieko negali padaryti- jis jau negyvas.
Dead One nusišaipė:
- Aišku , egzistuoja tikri dievai ir tokie,kaip tu,kurie,tik žaidžia tokius... Pažiūrėsim, kas bus,kai nė vienas iš mūsų nepasirodys mūšio lauke...

31 dalis

Dead One apsireiškė dar prieš aušrą ir pranešė apie savo sprendimą. Jis nekels kojos į mūšio lauką nesvarbu kokios būtų pasekmės. Faustas nutylėjo ir apsikabinęs savo kardus užmigo ant grindų. Aš žinojau,kad taip lengvai neišsisuksime,bet nesiginčijau. Išsinešėme į sodą keletą antklodžių ir sugulėme po brėkštančiu dangumi. Faustas taip ir liko knarkti ant grindų. Aeolita sugraibė ledų ir braškių. Mes tiesiog stebėjome dangų ir krimtome saldumynus. Kartais išgerdavome butelį vyno,kad visai neužmigtume šitoje idilėje. Taip ir prabėgo mūsų diena. Po jos visi išsiskirstė. Dead One dingo ir grįžo su Evelina. Jie užėmė svečių kambarį. Mes grįžome į miegamąjį. Buvau pamiršęs ,kokia ji pilna aistros ir nepavargstanti. Jau iki streiko brolijai pasirodant buvau išsunktas lyg sena mazgotė. Gal dėl to taip lengvai užmigau. Žinojau,kad rytoj mano paskutinė ar priešpaskutinė diena. Pasimečiau laike,jis tikrai reliatyvus. Ryte ji mane pažadino ir vėl sukilus geriems prisiminimams iš lovos neišsiritome iki pietų. Visiems galu gale susirinkus prie stalo valgėme Fausto keptus sumuštinius. Dead One reziumavo:
-Taip, streikas geras dalykas. Jaučiuosi,lyg būčiau išėjęs į pensiją. Gali atrodyti,kad iš šito reikalo nieko nebus,bet, broliai ,aš žinau geriau. Dievai atšliauš ir pradės siūlyti prabangius dalykus ir problemų sprendimus. Mes jų neklausysime,kol sunkiai dirbantys kovotojai ir dievų žudikai negaus aiškaus plano ,kaip išgelbėti bevardį brolį ir trijų metų apmokamų atostogų.
Dead One buvo linksmas ir žvalus. Tik aš nesijuokiau. Situacija man visai nepatiko. Sunku patikėti,kad sėdėdami ir sukdami nykščius, išviliosime kokį aukšto rango dievą. Baigę sumuštinius kirtome Fausto keptus vaflius. Iš kur gi demonas ir buvęs karalius išmoko kepti ? Užgeriant saldžius kepinius baltu vynu į virtuvę įgriuvo chaoso dievas. Jis grasino mums visais velniais ir žadėjo bet ką. Mes nekreipėme dėmesio. Jis siūlė Faustui atsukti laiką ir išgelbėti Sidabrinę. Faustas išmetė lėkštę,bet tylėjo kaip kapas. Jis siūlė Dead One prikelti kažkokią merginą. Siūlė Evelinai didžiausią ledo stichijos galią. Jis siūlė man atsukus laiką gyventi tą patį laiką kaip man patogiau. Viena sprendimo pusė aiškėjo. Atkirtus laiko liniją aš galėjau gyventi amžinoje spiralėje. Tik tas man nelabai patiko. Jis siūlė sutvarkyti mano santuoką arba sudėlioti viską taip,kad Aeolita manęs nebūtų palikus. Mano kantrybė truko:
-Baik siūlyti nesąmonės. Kas man iš tų džiaugsmų tūkstantį metų besikartojančių,kol išprotėsiu. Jeigu jau toks galingas, sunaikink tą giltinę arba tarkis su mirties dievu. Mes nepajudinsime nė piršto,kol aš negausiu 50 metų gyvenimo. Jeigu to man negali garantuoti, tarkis su likimo deive. Nežinai, kur ji ? Ieškok,kol ragai nuo kaktos nukris. Toks gyvenimas,kai nesukuri karių,kurie su viskuo sutiktų.
Chaoso dievas trenkė durimis,kad jos net įgriuvo į virtuvę. Mes gulėjome ant sofos ir klausėmės muzikos. Man patiko,kad nebėra kur skubėti. Aeolita trumpam nulėkė į viršų ir grįžo su žemėlapiu. Tai buvo žemėlapis į mėnulio deivės sodą. Aeolita prašneko:
-Turiu žemėlapį ,vedantį pas deivę. Gal pravers ? Aš žinau,kad mėnulio deivė nėra labai galinga,bet neįsivaizduoju,kur man jį dėti. Jeigu niekam jo nereikia, gal palikti Annatarui ?
Aš žinojau,kad ji melavo. Ji tikrai planavo ekspediciją į tą sodą,kad pavogti visus deivės lobius,bet dabar nudavė,kad išvis nežino, kaip juo naudotis. Dead One dingo su žemėlapiu. Po valandos grįžęs su apdaužytais šonais pranešė,kad deivė negali niekuo padėti. Jos sargai tik gerokai apspardė mane vis gelbėjantį vaikinuką. Iš geros širdies jis netgi leidosi sumušamas,kad deivė nepultų kautis ir būtų geranoriška. Griebia už širdies ar ne ? Tik nelabai naudinga...Norėjau grįžti į tą sodą ir išpjauti viską, kas juda,bet Dead One tik ranka numojo. Vėl dingęs paslėpė žemėlapį žaliajame meškine, su kuriuo mėgo žaisti Annataras. Viskas būtų tuo ir pasibaigę,bet deivė pažinojo Taranciell ir ją sukurstė .Viską išsiaiškinti išėjome į lauką. Taranciell suriko:
- Atiduok šventą žemėlapį. Žmonės neturi jokios teisės juo naudotis. Net nemanyk su juo dingti į mūšį. Duok jį šen ,apgailėtinas asile.
Mane užliejo pykčio banga ir aš užsimoviau pirštines. Taranciell išbūrė savo vilkus... Faustas kaukštelėjo Taranciell per galvą ir ji suglebo. Aš norėjau jam padėkoti,bet man aptemo akyse. Atsibudau ant sofos. Ant pakaušio išaugo rimtas gumbas,o Dead One trynėsi nubrozdintą ranką. Visa situacija darėsi absurdiška. Bet baigti streiką- irgi ne išeitis. Aš susirangiau ir užmigau. Sapnas vėl buvo pranašiškas.