Statykim Lietuvą! Nebūtinai kaip aukštą pilį,
Dangoraižį, ar puošnų rūmą,
Kuriais mažai kas džiaugias, gerbia, myli,
Nuo metų bėgančių sugriūna.

Statykim Lietuvą ne iš akmens ir ne iš plytų,
Net ne iš ąžuolo tvirtų sienojų,
Statykim Lietuvą kasdien savy, širdyje gyvą,
Ant pamatų, kur protėviai paklojo.

Statybai imkime ne molį, imkim žodį –
Lietuvišką, kaip auksą gryną, švarų,
Jame įaustą kalbą, mūsų sielos grožį,
Ir dainą motinos, kad būtų lengva, gera.

Statykim Lietuvą, kur žalios pievos žydi,
Ir gilios upės kloniais jūron bėga,
Kur paukščiai žmogų giesmėmis palydi,
Kai jis pavasarį žemelę aria, sėja.

Garbinga kraštą saugoti, prireikus ginti,
Kada kaimynai pasalas klastingas ruošia,
Bet dar svarbiau darbams save paskirti,
Kurie Tėvynę garsina, jos veidą puošia.

Sodinkim medį, švelnią sodo gėlę,
Tegul kaimai ir miestai jom visi nušvinta,
Tegul lietuvis tiesiasi, šviesėja...
Didžiuojas Lietuva – ji turi šeimininką.