Vėl apniukus diena, spinduliai gyvasties neįlieja.
Gal pernykščiam lape surašiau jau visus troškimus?
Gal tiesiog užmiršau, kur nueiti, ką veikti žadėjau
Ir sutrikus žiūriu lyg į svetimus savo namus?
Laimės ieško vaikai — ją, matyti, buvau aš pametus
Ir labai nuliūdau, nes jinai nuriedėjo toli.
Nuolatos vaidinu, su tirpsmu kad esu apsipratus,
Kad smagu būt stuobriu, kad nejaudina ūgliai žali.
Jau paplūdo sula. Kas tik gyvas, tas spindulio prašo.
Gaila, mano jausmai išvarvėjo tik vienu lašu.
Apmaudu, kad esu susitraukus, nuvytus, sutrešus,
O sugaut spinduliams tiktai lapą pernykštį kišu.
Juk žinau, kad pakaks vieno vėjo šėliojančio gūsio,
Ir nulėks į Dausas paskutinis maldų rašinys.
Tai svarbiausia dalis, ji turėjo į dangų pakliūti,
Kai sulos manyje anei vieno lašelio neliks.