28 dalis

Cigarų dūmai maišėsi karštame dykumos ore. Milžiniškas spalvotas skėtis suteikė solidų šešėlį ir gynė nuo šilto vėjo ir smėlio. Horizonte bolavo balsvo miesto kontūrai. Tolokai nuo miesto triukšmo ir prekyviečių stovėjo auksinis stalas. Ant jo stovėjo sidabriniai ornamentuoti bokalai alui ir platininės peleninės. Už šito prabangaus stalo sėdėjo trys dievai. Vienas, vilkintis juodą odinį apsiaustą, pasidabinęs auksiniais žiedais su rubinais ir masyvia katana už diržo, be abejonės buvo chaoso dievas. Kitas, susisukęs į pilką apsiaustą, pristatęs kuklų anonimiškumą, buvo tvarkos dievas. Tik pasidabruotas šautuvas, galintis nužudyti, netgi dievą skyrė jį nuo šio miesto valkatų. Kritiškai šituos du stebėjo dievas pasipuošęs žaliais šilkiniais marškiniais ir driežo odos skrybėle. Jo auliniai, kurie buvo pagaminti iš žalsvos demonų odos, leido suprasti, kad su juo juokauti neverta. Šitą paveikslą užbaigė trijų metrų ilgio kardas paprasta varine rankena. Šį vyrą galėjai supainioti su daug kitų panašiai atrodančių medžiotojų, bet dievas niekada nemanė, kad nemirtingieji savo šaunumą turėjo rodyti prabangiais apdarais ir įspūdingais efektais. Karo dievas kovėsi visuose mūšiuose su ta pačia raudonai dažyta medine kauke, su kuria kovėsi dar prieš sukurdamas šį pasaulį. Jis paniekinamai žvelgė į chaoso dievą ir jo prabangų stalą, rubinus į kitus niekučius. Karo dievas džiaugėsi, kad jis tylėjo- jam norėjosi perpjauti tam kvailam begemotui pilvą. Tvarkos dievas atvirkščiai patiko jam savo kuklumu ir ugningomis kalbomis. Bet karo dievas žinojo viską apie karą, išdavystes ir valdžios perėmimą. Visus šiuos sunkias pasekmes turinčius dalykus siūlė šis tvarkos dievas. Karo dievas baigė rūkyti savo cigarą ir prabilo:
- Įdomus pasiūlymas, bet atsisakysiu. Šturmuoti kažkokios gėrio deivės miestą, kurios net nepažįstu, man atrodo neapgalvota. Antra negaliu patikėti tuo ką išgirdau. Tą seną pasivertimų meistrą ir alchemiką pribaigė mirtingieji su dievus žudančiais ginklais. Mano nuomone, šaunu suteikti tikram kovotojui šansą nugalėti dievą. Vien ginklų tam tikrai neužtenka. Aš kiekvienas metais rengiu turnyrą  “ Geriausi mano pasaulio kariai prieš mane“. Aišku, be jokių dievams mirtinų ginklų. Pasakysiu tiek: net ir su tais ginklais jie neįpjautų man skruosto. Problema ta, kad mano nuomone tikrai nesidalins kiti dievai ir sunaikins jus abu. Netgi su manimi nelabai pakeisime to baigtį. Kaip galima to išvengti? Apginkluoti demonus ir žmones mums patiems mirtinais ginklais ir tikėtis, kad jie nudirbs mums kruviną darbą. Kai žmonės supras, kad gali nužudyti dievus, jie pribaigs ir mus. Tik kvailys galėjo išsiųsti du demonus ir mutantą žudyti savo priešų. Žinot, kaip karo dievas galiu peržvelgti visas kario kovas nuo jo gimimo iki mirties. Tą ir padariau puse ausies klausydamas tvarkos dievo propagandos. Po galais, išleidai didesnį velnią nei gali suvaldyti. Dead One tuščiai nešneka: tikrai galėtų rasti dievų būstines ir leisti kraujui tekėti upeliais. Aš tą sustabdysiu- turiu  pasiūlymą kuriam nei jis, nei Faustas neatsispirs. Dėl bevardžio mutanto-tiesiog panaikinkite portalų veikimą ir to turėtų užtekti, kad jis niekur nedingtų. Peržvelgiau ir gėrio deivės pasaulį- ji renka gana didelę armiją ginti savo miestui. Velnias, informacija turi šlykščią savybę sklisti. Dėl pasiūlymo versti esamą valdžią jus mane juokinat, vaikučiai. Dėl tokių nesąmonių dievų vis mažėja ir būtent dėl to aš ir likau viename pasaulyje. Aš bandžiau užkariauti daugybę pasaulių, nužudžiau daugiau dievų nei galiu suskaičiuoti. Bet viskas baigėsi tuo, kad mano armiją ir draugus išžudė. Už mano galvą paskyrė tokią premiją, dėl kurios kiekvienas dievukas mane nusmeigtų, jei tik sugebėtų. Negaliu žengti žingsnio kitame pasaulyje be kaukės. Vos mano veidą apšviečia svetimo pasaulio šviesa, mane užpuola kraujo ištroškę jauni dievukai, galvojantys su mano nukirsta galvą pasiimti aukso puodą. O tu, tvarkos dieve, siūlai man pakartoti senas klaidas. Tai reikštų, kad ne tik  kad nepasimokiau, bet dar gi esu kvailesnis negu tas begemotas odiniu apsiaustu.
Chaoso dievas apnuogino katanos ašmenis ir prispaudė juos karo dievui prie kaklo. Tvarkos dievas pašoko ir nukreipė savo šautuvą bičiuliui į galvą. Tvarkos dievas suklykė:
- Idiote, negi manai, kad gali įveikti karo dievą jo nuosavame pasaulyje? O tu, paklausyk, aš girdėjau, kad jau esi bandęs kurti imperiją. Tau nepavyko, nes bandei vienas. Šį kartą aš jau atlikau didelį darbą ir išvaliau vieną visatą nuo kitų dievų įtakos. Su šito kvailo begemoto visata turime jau dvi ir gerą bazę. Fausto visatoje turime tik senus dievus, kurie labai jau nuobodžiauja ir netgi nepastebėjo, kad kreipiau Fausto likimą kaip man patinka. Bevardis gyveno pasaulyje be dievo ir užimti tuščią visatą- vienas juokas. Suprask, šį kartą mes turime, kur trauktis ir iš ko atsinaujinti. Laikai pasikeitė- dievų mažėja. Mums tas tik į naudą: nugalėsime keletą ir išgąsdinsime likusius, kad ir patys pasiduos. Aš suprantu, kad Dead One pavojingas, bet gurkšnis nuodų užbaigė jo karjerą vieną sykį, užbaigs ir antrą. Faustas turi per daug problemų, kad degtų noru mus nužudyti. Mums gali pavykti. Bet tu turi šturmuoti miestą ir praretinti armiją. Dead One turi gerą planą, kaip nužudyti gėrio deivę. Jis sugebės tą padaryti. Ten tu jam pateiksi savo pasiūlymą.
Chaoso dievas, dar kurį laiką spaudė kardą, bet susivaldė ir paslėpė ginklą. Karo dievas nusijuokė:
- Tikras begemotas, jeigu mane papjauti būtų taip lengva, kažkam jau būtų pavykę. Gerai, įtikinai, bet tą darau ne dėl tavęs. Aš pasirūpinsiu Dead One ir jeigu kada nors sužinosiu, kad jis ir vėl išgėrė užnuodyto viskio, surasiu tave ir tu norėsi, kad egzistuotų nuodai, galintys užbaigti tavo kančias. Manau jūs, vaikai, rūpinkitės gynyba, aš vienas sunaikinsiu tą armiją.

Karo dievas nuspyrė stalą sudaužydamas jį į šipulius ir nuėjo miesto link. Tvarkos dievas sušnypštė ir nusispjovė:
-Tu tikras sumautas begemotas, nejaugi nežinojai ypatingos šio dievo savybės? Jo neveikia netgi dievus žudantys ginklai. Jie negali perpjauti jo kūno. Nesakyčiau, kad jis pralaimėjo tuometinei valdžiai. Jis nusprendė mesti savo ambicijas ir atsiskirti nuo visų. Jo kūnas virsta tuo pačiu metalu, iš kurio pagaminti mūsų ginklai. Nežinau kaip jis sugebėjo suderinti vienintelį metalą, kurio neveikia jokia magija ar dieviška galia, su savo kūnu, bet jam pavyko. Jis pats yra vienas didelis dievus žudantis ginklas. Su juo mes laimėsime prieš bet ką.
Chaoso dievas sudrebėjo pirmą sykį per tiek metų, jį vėl apėmė baimė. Baimė, kad negali visko kontroliuoti ir mirtis tave pasivys. Tvarkos dievas suburbėjo ir dingo. Po sekundės tą patį padarė ir jo draugas. Karo dievas nusijuokęs vietinėje smuklėje išgėrė dar keletą bokalų. Pirmą kartą per tiek metų jį apėmė tikras džiaugsmingas virpulys. Pagaliau jis rado tą, kuriam galės perduoti savo paslaptį. Jo kūnas tapo tobulu ginklu, bet to buvo maža. Reikėjo mokinio, kuris perimtų jo ilgus metus kurtą suderinimo techniką. Dead One stiprus, bet priklausomas nuo runų ir demono. Juos valdė tas silpnokas tvarkos dievas. Tas pasikeis, kai Dead One gyslomis tekės tas ypatingas metalas. Joks magiškas ar dieviškas poveikis jo nesusilpnins. Jis taps tobulu kariu. Karo dievas nuoširdžiai nusikvatojo, išeidamas iš įpročio susikovė su stipriausiu smuklėje. Karo dievas leido sau kautis kaip galima silpniau ir neperžengti žmogiškos jėgos ribų. Vis dėl to tikrasis mūšis laukė gerulės deivės pasaulyje. Smuklėje visi trumpam nutilo, garsus plėšikas nugriuvo nuo vienintelio taiklaus kirčio su rimta žaizda pilve. Dievas iškvietė gydytoją, po to sudraudė save, kad minkštėja. Jam visada atrodė, kad gyvenime tiek dievai, tiek mirtingi padarai paklūsta vienam dėsniui. Kauniesi, kol gali ir vieną sykį nebegalėdamas nugriūni ant kruvinos žemės. Didesnės prasmės visame kame jis nematė. Kovą paversti gražiu reginiu viskas, ką gali padaryti. Dievas nustūmė nuo savęs melancholiją, juk neverta filosofuoti tokią gražią dieną. Parėjęs namo dar išsimaudė ir, užsidėjęs savo kaukę, išvyko į naujo mūšio vietą. Tiesiog su chalatu-dar labiau nustebinti ir išgąsdinti priešus. Atvykus ten prie jo priskrido kažkokie angelai ir liepė pasiduoti. Jie netgi turėjo pistoletus su dievus žudančiomis kulkomis. Jų vis daugėjo- karo dievas suskaičiavo apie šimtą. Neužtruks ilgiau nei trijų minučių. Tylą perskrodė pirmi šūviai, bet kulkos tiesiog atšoko nuo jo kūno. Iš karo dievo rankų išlindo ašmenys. Jis perskrodė pirmą dešimtį pusiau. Kraujas ir plunksnos krito ant tobulai žalios pievos. Angelai gynėsi kaip galėjo, bet neturėjo mažiausio šanso laimėti. Po minėtų trijų minučių jis atsisėdo ant pievos ir nusprendė palaukti daugiau kovinių angelų. Jie kovėsi visai neblogai, tik per daug pasikliovė savo pistoletais. Penkių kulkų mažo kalibro žaislai. Apgailėtina, bet matyt deivė nepasitikėjo savo tarnais. Matyt ne veltui, bet karo dievas tikėjosi nors vieno kario su galingu dievus žudančiu kardu. Teoriškai ir, matyt, tik teoriškai buvo įmanoma perpjauti jo kūno metalą to pačio metalo ginklu. Kaip tą darydavo kardininkai plieno katanomis pjaustantys plieną. Po nesėkmingo bandymo sukurti savo imperiją jis ilgai vylėsi sutikti tokį kardo meistrą. Matyt, veltui, nors Dead One, įgijęs tas pačias savybes kaip jis, turės realų šansą tai padaryti. Karo dievas nusišypsojo savo mintims. Pažvelgęs į tolius pamatė kažkokius baltus milžinus su dar didesniais kirviais. Dangiški troliai? Gerulei fantazijos netrūko. Tik trūko pasitikėjimo savo tvariniais: kirviai buvo paviršutiniškai aplieti reikiamu metalu. Visa kita- paprastas plienas. Dievas truputį susidomėjo -kirvis iš dievus žudančio metalo su tokia mase galėtų įlenkti jo kūną. Jam niekada po imperijos karo neteko kautis su milžinais. Jie, aišku, neturėjo dievams pavojingų ginklų. Laikai dar nebuvo tokie pavojingi, kad bet kam duotum tokį daiktą. Karo dievas turėjo naują teoriją ir tikėjosi, kad gerulė atsiųs ką nors su reikiamu milžinišku ginklu jos patikrinti. Karo dievas juokdamasis išbadė troliams akis ir nukirstomis pėdomis nušveitė į miesto pusę, Jie buvo per lėti, kad duotų jam įdomią kovą. Jis vėl atsiminė, kaip būdamas dar vaikas susimušė su stambiais pirklių sūnumis ir pralaimėjo. Tada jis buvo dar žmogumi... Karo dievas nusipurtė, keistos mintys atsiranda prastų kovų metu. Karo dievas suriko:
-Tu, gėrio šliundra, atsiųsk man ką nors su ginklu, kuris, nors būtų iš gryno metalo ir judėtų greičiau už girtą vėžlį. Velniai mane griebtų, jeigu to nepadarysi, pats ateisiu į tavo rūmus ir, ištempęs už plaukų, prikalsiu prie stulpo ir daužysiu tavo snukį tol, kol visi tavo pasaulio gyventojai nuspręs garbinti mane. Tada atvyks demonas Dead One ir atskirs tavo gerą kvaišos galvelę nuo kūno.
Karo dievas, žinoma, sustiprino savo švelnų balselį 200 kartų, kad kiekvienas miesto gyventojas jį girdėtų. Šitas riksmas nepraėjo be atsako. Tūkstantis angelų atlėkė į pievą ir užtamsino savo sparnais saulę. Visi turėjo kardus ir kirvius iš gryno metalo. Kai kurie turėjo netgi tinkamų sprogmenų. Karo dievas nusikvatojo ir pavertė savo kūną nepažeidžiamu išoriniu šarvu. Vakarėlis vis labiau krypo jam reikiama linkme.

29 dalis

Aš nusipirkau kilogramą miltelių. Tiksliai nežinojau kam, bet numečiau juos ant grindų palėpėje. Pats priguliau šalia . Dead One davė mums keletą dienų pailsėti ir susikaupti artėjančiai kovai. Aš nebesupratau, kam jam reikėjo manęs. Pradžioje maniau, kad ir aš sugebėsiu kautis su jais ir mūsų jėgos taip labai jau nesiskiria. Bet Dead One įrodė, kad jo galia ir suvokimas, kaip kovoti, pralenkia maniškį šimtmečiais. Jis kovojo išnaudodamas visas galimybes ir diplomatines gudrybes. Aš galėjau tik eiti jiems iš paskos ir viltis išgyventi. Fausto galia atrodė beribė, jo klaiki neapykanta sau ir kitiems varė jį į priekį. Aš maniau, kad jis tikrai būtų nukovęs chaoso dievą. Mano ir tos merginos kova būtų baigusis mano mirtimi. Vien kažkokių ypatingų pirštinių nepakako norint nukauti dievą. Per kovą su pirmu dievu aš vilkausi galingų demonų gale ir man pasisekė išvengti mirties. Antra kova tiesiog neįvyko. Trečioje kovoje, kur demonų galios tampa daugiau žalingos nei naudingos, kažkam teks mirti... Aš perpjoviau pakelį ir supyliau ant seno veidrodžio jo pilkšvą turinį. Aš atsiminiau dievo žodžius dėl miltelių pavojų, bet man buvo nusispjaut. Be jų būčiau miręs jau tiek kartų. Traukiau pilkšvą linija po linijos kol nosis sulipo nuo pilkos svaiginančios masės. Po to susiradau šiaudelį ir traukiau toliau. Su kiekvienu gramu darėsi vis lengviau priimti realybę. Aš mirsiu sekančioje kovoje. Aš turiu sūnų, kuris naikins tą, ką aš sukūriau ir padėjau atstatyti. Mano santuoka gyvavo dėl klaidingų priežasčių. Ne iš vienatvės turi prasidėti santuokos. Aš neturėjau nieko ir jaučiausi nuostabiai, kol mano venomis tekėjo geras naujas ir grynas narkotikas, kurį pats padėjau išrasti. Šiaudelis užsikimšo ir teko likusią dalį traukti nuo peilio geležtės. Spalvos kito ir jaučiausi vis stipriau. Pora kartą spyriau į sieną ir ji išvirto. Palėpė tikrai nebuvo pastatyta tinkamai... Su grindimis įlūžau į svetainę ir siautėjau ten toliau. Virtuvėje pasiėmęs porą butelių alaus išmečiau šaldytuvą į kiemą. Po to nelabai ką atsimenu... Faustas mane purtė ir kažką rėkė. Aš jam smogiau ir netgi porą kartų pataikiau. Atsibudau ligoninėje, jaučiausi sumautai kaip niekad. Buvau sutvarstytas ir prijungtas prie kažkokių prietaisų. Iš prietaisus ir mane jungiančių žarnelių tekėjo kraujas. Kraujo perpylimas? Taranciell sėdėjo supamoje kėdėje ir skaitė žurnalą. Ji pažvelgė į mane ir šyptelėjo:
- Vis dėl to gyvas. Tau atliko kokį trisdešimt operacijų ir perpylė kraujo. Su tavimi atsitiko kažkas sunkiai suvokiamo. Tu ėmei virsti į vampyrą, tiksliau, į pirminį vampyrą. Būtent tą padarą, kuris užkrėtė pirmą žmogų vampyrizmu. Tavyje augo augliai, kurie vis plėtėsi, ir kiekvieną kartą panaudojus miltelius jie augdavo dar sparčiau. Teko juos skubiai operuoti. Bet tai dar ne viskas. Tu sutraukei kilogramą gryno produkto, tai baigėsi sunkiai įmanomu, bet banaliu perdozavimu. Taigi teko perpilti kraują. Faustas tave rado, nes manė, kad taip lengvai nemesi savo įpročio po chaoso dievo perspėjimo, apie kurį man niekas nepranešė. Kodėl taip elgiesi? Nejaugi aš ir tavo sūnus tau taip mažai reiškia, kad tiesiog šoki į mirtį netgi žinodamas pasekmes.
Aš sukandau dantis skausmai buvo nepakeliami:
-Eik velniop. Tiesiog palik mane ramybėje. Aš tau nereikalingas. Aš niekam nereikalingas. Mūsų santuoka gyva tik iš baimės likti vieniems. Vienatvė dažnai tampa per sunki, kad į ją galėtum grįžti, bet darosi aišku, kad teks.
Matyt suveikė kokie migdomieji, nes vos užbaigęs sakinį užmigau. Atsibudau vakare ir nustūmiau visus aparatus į koridorių. Išlupau iš savo kūno visus laidus ir kitą mėšlą. Mano striukė gulėjo ant kėdės. Užsivilkęs ją įsilaužiau į ligoninės sandėlį ir surinkau visus skausmą malšinančius vaistus, kuriuos galėjau panešti. Parėjęs namo radau namą nusiaubtą ir tuščią. Pasiėmiau savo stebuklingas pirštines ir išėjau į paplūdimį. Ten rijau spalvotas tabletes ir gelsvus skystimus. Vėl grįžo lengvumo jausmas. Iš galvos dingo beprasmės mintys. Mano tobulą būseną pertraukė Dead One:
-Tau jau visai blogai. Bandai žudytis ir susipykai su žmona. Negerai, teks tave grąžinti į realybę. Mūsų laukia paskutinis mūšis ir pranašystė bus įvykdyta. Tu būsi laisvas, jeigu sugebėsi kovoti iki galo. Bet ne, tu pasirinkai apgailėtiną kelią.
Aš nusikvatojau:
-Taip, tu esi smegenys. Tu nuspręsi, kaip visiems elgtis ir ką daryti. Kas tu toks? Pranašystė nejuokink,  dievų išmonės- priversti mus kovoti. Aš neturiu jokių galių, kurios mane paverstų beveik nesunaikinamu. Aš -paprastas žmogus su šiek tiek mutageno duotų savybių. Ko tu iš manęs nori? Nori, kad eičiau ir numirčiau su tavimi gėrio deivės pasaulyje. Kvaily, ji turi gėrio skydą, demoniški fokusai nepadės laimėti, o be jų esate tokie pat nevykę asilai kaip ir aš.
Dead One paraudo:
-Mano priešai visada turėjo kažko, kas vertė juos nenugalimais. Bet kas iš to? Jie visi pralaimėjo. Netgi be demoniškų galių naudos aš kausiuosi iki galo. Aš turiu planą, kaip apeiti tą skydą. Viskas tikrai paprasta ir, jeigu nustotum naikinti smegenis vaistais ir narkotikais, ir pats suvoktum kas yra mūsų pergalės raktas. Nepyk, bevardi, kitaip manau nebaigsim šios diskusijos.

Nespėjau net sumirksėti ir jau sėdėjau urve. Prie manęs kūrenosi laužas. Urve radau popieriaus skiautę. Perskaitęs surikau ir ją išmečiau į ugnį. Jis išmetė mane į panašų pasaulį kaip maniškis. Tik čia siautėjo žiema. Lediniai vejai košė urvą ir man reikėjo pakurstyti laužą, kad jis galutinai neužgestų. Dead One sumąstė smagią užduotį. Nueiti iki kitos smuklės ir ten pavalgyti. Gaila, kad iki kitos smuklės buvo šimtas kilometrų. Lauke siautėjo pūga ir lauke buvo koks -30 laipsnių šaltis. Nurijau paskutines tabletes ir susisupęs į striukę išėjau- kelias bus velniškai ilgas. Dar nenuėjus kilometro mane puolė tigrai. Taip, baltieji tigrai. Neturėjau ginklų ir neturėjau nieko, kuo galėčiau apsiginti. Bėgau kaip pamišęs, kol galutinai pasiklydau. Teko brautis per mišką, kol radau savo užpuolimo vietą. Ten atėjau jau su lazda, prie kurios buvau pritvirtinęs aštrų akmenį. Šį kartą tvojau tigrams į kaktas savadarbiu ginklu ir daužiau juos tol, kol nė vienas nebejudėjo. Tai nepraėjo be pasekmių: mane rimtai apdraskė. Yriausi per mišką žinodamas, kad jeigu sustosiu nukraujuosiu šitame šaltyje ir sustingsiu į akmenį. Galbūt dėl to, kad smirdėjau tigrų krauju, manęs daugiau neužpuolė. Bet ėjimas mane žudė. Bandžiau teleportuotis, bet tada pastebėjau apyrankę, ji žibėjo ir trukdė tą padaryti. Mintyse prakeikiau Dead One ir ėjau toliau. Teko sustoti kažkokiame urve ir pamiegoti. Iš marškinių pasigaminau šiokius tokius tvarsčius. Ryte jaučiuosi šiek tiek geriau. Po to ėjau nesustodamas iki saulėlydžio. Vėl numigęs kitame urve pakilau į kelią. Velniškai daug urvų sukėlė įtarimą, kad Dead One juos sukūrė, kad nenumirčiau naktį lauke nuo šalčio. Sumautas šventasis demonas ar ne? Galu gale jau šliauždamas pamačiau tamsų smuklės siluetą. Prie jos sėdėjo Dead One susisupęs į šiltus kailinius. Tas sumautas sadistas prabilo:
- Visai neblogai paprastam žmogui. Bet turiu nuvilti: smuklė užsidarė prieš porą metų. Likotik tuščias pastatas. Šitas pasaulis panašus į tavo. Per klaidą čia atsidūriau ieškodamas tavęs. Na, o dabar keliausime toliau.
Nespėjau net prišokti ir tvoti jam į jo patenkintą snukį. Jau stovėjau dykumoje- kažkokia keista jėga spaudė mane prie žemės. Dead One nusijuokė:
-Siaubas lenkia prie žemės. Matai čia žemės trauka didesnė 30 kartų nei mes pratę. Tavo 90 kilogramų kuriuos tavo kaulai įpratę nešti virsta 2700 kilogramų. Taip, mano mielas bičiuli, daugiau nei dvi tonos. Tavo drabužiai irgi prideda nemažai svorio. Taigi prasimankštink čia keletą dienų ir aš atvyksiu tavęs pasiimti. Paliksiu tau varpelį mane iškviesti jeigu pasirodytų tie milžiniški vietiniai skorpionai. Palieku dar ir kardą ir svorių, kad turėtum ką kelti. Bet iš pradžių išmok atsistoti nuo žemės ir vaikščioti.
Aš rėkiau, kad Dead One turėtų susirgti sifiliu ir viską, kas man šovė į galvą. Tada apsiraminęs mokiausi atsikelti. Iki saulėlydžio nusivilkau striukę ir atsisėdau. Žinojau, jeigu nenušliaušiu iki uolos, teikiančios pavėsį, tiesiog iškepsiu šitame karštyje. Po uola įžiūrėjau ir gertuvę vandens. Po truputi šliauždamas nusivilkau iki tos uolos. Dėl karščio klydau: naktį temperatūra taip nukrito, kad vėl turėjau drebėti. Nežinau, kaip, bet užmigau. Ryte sugebėjau atsistoti- atrodė, kad, bet kurią akimirką susilaužysiu kojas. Vis dėl to sugebėjau žengti porą netvirtų žingsnių. Taip bėgo mano dienos: keli žingsniai nuo uolos, keli atgal. Maisto ir vandens po uola Dead One man paliko pakankamai. Taip praėjo dvi sumautos savaitės. Dead One nesirodė ir man buvo aišku, kad nesirodys, kol nepakelsiu jo svorių. Juokinga, tie kokie 10 kilogramų čia tapo 300 nepakeliamų kančių. Su laiku išmokau vaikščioti. Nedidelį atstumą įveikiau lengviau nei pradžioje, netgi nužygiavau apsidairyti, kas už mano kankinimo stovyklos ribų. Ten augo datulių medis. Nuskyniau datules, nors ir susilaužiau pirštą bandydamas tą padaryti. Po mėnesio ėmiau kelti svorius. Nesupratau, kaip Dead One dėl mūsų ginčo galėjo visą deivės žudymo operaciją perkelti mėnesiu vėliau. Dar labiau nesuvokiau, ko jis iš manęs tikėjosi. Kai jau sugebėjau pakelti svorius neišsilauždamas danties ar pasitempdamas raiščių, ėmiau mojuoti kardu. Toks jausmas lyg mojuotum švininiu vamzdžiu, o ne gerai subalansuotu ginklu. Taip praėjo dar porą savaičių. Mane apėmė paranoja, kad jis tikrai nepasirodys. Aš skambinau varpeliu ir nieko nesitikėjau. Dead One pasirodė su smagiais raudonais marškiniais ir šortais. Puoliau jį neištaręs ne žodžio. Jis lengvai išsisuko nuo mano kirčių, bet greitai užduso. Aš nespėjau tuo pasidžiaugti mano kardas nuskriejo į smėlį...
Mes stovėjome mano namų svetainėje. Viskas atrodė sutvarkyta, bet vis dar tuščia. Dead One išėjo nepasakęs, ką vis dėl to šitas cirkas turėjo reikšti. Aš nugriuvau ant sofos. Užmigau greitai, kaip niekad.
Stovėjau prabangiame kabinete. Už jo stalo sėdėjo kažkas juodu apsiaustu. Išgirdau balsą, kurio niekada nepamiršau- mirties balsą:
-Taip, tu teisus. Tu mirsi kitame mūšyje. Visa šita kvaila treniruotė veltui. Tau lieka tik viena: tapk mano padėjėju. Giltinės nebijo nieko ir neturi kištis į smulkius dievų žaidimus. Duodu tau laiko iki mūšio pradžios.
Atsibudau ir supratau, kad Taranciell nemiegojo miegamajame viršuje. Ji mane paliko, tik dabar tas persmelkė mano pavargusias smegenis. Nebeliko nei sudėtingo, nei paprasto.
29 dalis

Aš nusipirkau kilogramą miltelių. Tiksliai nežinojau kam, bet numečiau juos ant grindų palėpėje. Pats priguliau šalia . Dead One davė mums keletą dienų pailsėti ir susikaupti artėjančiai kovai. Aš nebesupratau, kam jam reikėjo manęs. Pradžioje maniau, kad ir aš sugebėsiu kautis su jais ir mūsų jėgos taip labai jau nesiskiria. Bet Dead One įrodė, kad jo galia ir suvokimas, kaip kovoti, pralenkia maniškį šimtmečiais. Jis kovojo išnaudodamas visas galimybes ir diplomatines gudrybes. Aš galėjau tik eiti jiems iš paskos ir viltis išgyventi. Fausto galia atrodė beribė, jo klaiki neapykanta sau ir kitiems varė jį į priekį. Aš maniau, kad jis tikrai būtų nukovęs chaoso dievą. Mano ir tos merginos kova būtų baigusis mano mirtimi. Vien kažkokių ypatingų pirštinių nepakako norint nukauti dievą. Per kovą su pirmu dievu aš vilkausi galingų demonų gale ir man pasisekė išvengti mirties. Antra kova tiesiog neįvyko. Trečioje kovoje, kur demonų galios tampa daugiau žalingos nei naudingos, kažkam teks mirti... Aš perpjoviau pakelį ir supyliau ant seno veidrodžio jo pilkšvą turinį. Aš atsiminiau dievo žodžius dėl miltelių pavojų, bet man buvo nusispjaut. Be jų būčiau miręs jau tiek kartų. Traukiau pilkšvą linija po linijos kol nosis sulipo nuo pilkos svaiginančios masės. Po to susiradau šiaudelį ir traukiau toliau. Su kiekvienu gramu darėsi vis lengviau priimti realybę. Aš mirsiu sekančioje kovoje. Aš turiu sūnų, kuris naikins tą, ką aš sukūriau ir padėjau atstatyti. Mano santuoka gyvavo dėl klaidingų priežasčių. Ne iš vienatvės turi prasidėti santuokos. Aš neturėjau nieko ir jaučiausi nuostabiai, kol mano venomis tekėjo geras naujas ir grynas narkotikas, kurį pats padėjau išrasti. Šiaudelis užsikimšo ir teko likusią dalį traukti nuo peilio geležtės. Spalvos kito ir jaučiausi vis stipriau. Pora kartą spyriau į sieną ir ji išvirto. Palėpė tikrai nebuvo pastatyta tinkamai... Su grindimis įlūžau į svetainę ir siautėjau ten toliau. Virtuvėje pasiėmęs porą butelių alaus išmečiau šaldytuvą į kiemą. Po to nelabai ką atsimenu... Faustas mane purtė ir kažką rėkė. Aš jam smogiau ir netgi porą kartų pataikiau. Atsibudau ligoninėje, jaučiausi sumautai kaip niekad. Buvau sutvarstytas ir prijungtas prie kažkokių prietaisų. Iš prietaisus ir mane jungiančių žarnelių tekėjo kraujas. Kraujo perpylimas? Taranciell sėdėjo supamoje kėdėje ir skaitė žurnalą. Ji pažvelgė į mane ir šyptelėjo:
- Vis dėl to gyvas. Tau atliko kokį trisdešimt operacijų ir perpylė??? litrus kraujo. Su tavimi atsitiko kažkas sunkiai suvokiamo. Tu ėmei virsti į vampyrą, tiksliau, į pirminį vampyrą. Būtent tą padarą, kuris užkrėtė pirmą žmogų vampyrizmu. Tavyje augo augliai, kurie vis plėtėsi, ir kiekvieną kartą panaudojus miltelius jie augdavo dar sparčiau. Teko juos skubiai operuoti. Bet tai dar ne viskas. Tu sutraukei kilogramą gryno produkto, tai baigėsi sunkiai įmanomu, bet banaliu perdozavimu. Taigi teko perpilti kraują. Faustas tave rado, nes manė, kad taip lengvai nemesi savo įpročio po chaoso dievo perspėjimo, apie kurį man niekas nepranešė. Kodėl taip elgiesi? Nejaugi aš ir tavo sūnus tau taip mažai reiškia, kad tiesiog šoki į mirtį netgi žinodamas pasekmes.
Aš sukandau dantis skausmai buvo nepakeliami:
-Eik velniop. Tiesiog palik mane ramybėje. Aš tau nereikalingas. Aš niekam nereikalingas. Mūsų santuoka gyva tik iš baimės likti vieniems. Vienatvė dažnai tampa per sunki, kad į ją galėtum grįžti, bet darosi aišku, kad teks.
Matyt suveikė kokie migdomieji, nes vos užbaigęs sakinį užmigau. Atsibudau vakare ir nustūmiau visus aparatus į koridorių. Išlupau iš savo kūno visus laidus ir kitą mėšlą. Mano striukė gulėjo ant kėdės. Užsivilkęs ją įsilaužiau į ligoninės sandėlį ir surinkau visus skausmą malšinančius vaistus, kuriuos galėjau panešti. Parėjęs namo radau namą nusiaubtą ir tuščią. Pasiėmiau savo stebuklingas pirštines ir išėjau į paplūdimį. Ten rijau spalvotas tabletes ir gelsvus skystimus. Vėl grįžo lengvumo jausmas. Iš galvos dingo beprasmės mintys. Mano tobulą būseną pertraukė Dead One:
-Tau jau visai blogai. Bandai žudytis ir susipykai su žmona. Negerai, teks tave grąžinti į realybę. Mūsų laukia paskutinis mūšis ir pranašystė bus įvykdyta. Tu būsi laisvas, jeigu sugebėsi kovoti iki galo. Bet ne, tu pasirinkai apgailėtiną kelią.
Aš nusikvatojau:
-Taip, tu esi smegenys. Tu nuspręsi, kaip visiems elgtis ir ką daryti. Kas tu toks? Pranašystė nejuokink,  dievų išmonės- priversti mus kovoti. Aš neturiu jokių galių, kurios mane paverstų beveik nesunaikinamu. Aš -paprastas žmogus su šiek tiek mutageno duotų savybių. Ko tu iš manęs nori? Nori, kad eičiau ir numirčiau su tavimi gėrio deivės pasaulyje. Kvaily, ji turi gėrio skydą, demoniški fokusai nepadės laimėti, o be jų esate tokie pat nevykę asilai kaip ir aš.
Dead One paraudo:
-Mano priešai visada turėjo kažko, kas vertė juos nenugalimais. Bet kas iš to? Jie visi pralaimėjo. Netgi be demoniškų galių naudos aš kausiuosi iki galo. Aš turiu planą, kaip apeiti tą skydą. Viskas tikrai paprasta ir, jeigu nustotum naikinti smegenis vaistais ir narkotikais, ir pats suvoktum kas yra mūsų pergalės raktas. Nepyk, bevardi, kitaip manau nebaigsim šios diskusijos.

Nespėjau net sumirksėti ir jau sėdėjau urve. Prie manęs kūrenosi laužas. Urve radau popieriaus skiautę. Perskaitęs surikau ir ją išmečiau į ugnį. Jis išmetė mane į panašų pasaulį kaip maniškis. Tik čia siautėjo žiema. Lediniai vejai košė urvą ir man reikėjo pakurstyti laužą, kad jis galutinai neužgestų. Dead One sumąstė smagią užduotį. Nueiti iki kitos smuklės ir ten pavalgyti. Gaila, kad iki kitos smuklės buvo šimtas kilometrų. Lauke siautėjo pūga ir lauke buvo koks -30 laipsnių šaltis. Nurijau paskutines tabletes ir susisupęs į striukę išėjau- kelias bus velniškai ilgas. Dar nenuėjus kilometro mane puolė tigrai. Taip, baltieji tigrai. Neturėjau ginklų ir neturėjau nieko, kuo galėčiau apsiginti. Bėgau kaip pamišęs, kol galutinai pasiklydau. Teko brautis per mišką, kol radau savo užpuolimo vietą. Ten atėjau jau su lazda, prie kurios buvau pritvirtinęs aštrų akmenį. Šį kartą tvojau tigrams į kaktas savadarbiu ginklu ir daužiau juos tol, kol nė vienas nebejudėjo. Tai nepraėjo be pasekmių: mane rimtai apdraskė. Yriausi per mišką žinodamas, kad jeigu sustosiu nukraujuosiu šitame šaltyje ir sustingsiu į akmenį. Galbūt dėl to, kad smirdėjau tigrų krauju, manęs daugiau neužpuolė. Bet ėjimas mane žudė. Bandžiau teleportuotis, bet tada pastebėjau apyrankę, ji žibėjo ir trukdė tą padaryti. Mintyse prakeikiau Dead One ir ėjau toliau. Teko sustoti kažkokiame urve ir pamiegoti. Iš marškinių pasigaminau šiokius tokius tvarsčius. Ryte jaučiuosi šiek tiek geriau. Po to ėjau nesustodamas iki saulėlydžio. Vėl numigęs kitame urve pakilau į kelią. Velniškai daug urvų sukėlė įtarimą, kad Dead One juos sukūrė, kad nenumirčiau naktį lauke nuo šalčio. Sumautas šventasis demonas ar ne? Galu gale jau šliauždamas pamačiau tamsų smuklės siluetą. Prie jos sėdėjo Dead One susisupęs į šiltus kailinius. Tas sumautas sadistas prabilo:
- Visai neblogai paprastam žmogui. Bet turiu nuvilti: smuklė užsidarė prieš porą metų. Likotik tuščias pastatas. Šitas pasaulis panašus į tavo. Per klaidą čia atsidūriau ieškodamas tavęs. Na, o dabar keliausime toliau.
Nespėjau net prišokti ir tvoti jam į jo patenkintą snukį. Jau stovėjau dykumoje- kažkokia keista jėga spaudė mane prie žemės. Dead One nusijuokė:
-Siaubas lenkia prie žemės. Matai čia žemės trauka didesnė 30 kartų nei mes pratę. Tavo 90 kilogramų kuriuos tavo kaulai įpratę nešti virsta 2700 kilogramų. Taip, mano mielas bičiuli, daugiau nei dvi tonos. Tavo drabužiai irgi prideda nemažai svorio. Taigi prasimankštink čia keletą dienų ir aš atvyksiu tavęs pasiimti. Paliksiu tau varpelį mane iškviesti jeigu pasirodytų tie milžiniški vietiniai skorpionai. Palieku dar ir kardą ir svorių, kad turėtum ką kelti. Bet iš pradžių išmok atsistoti nuo žemės ir vaikščioti.
Aš rėkiau, kad Dead One turėtų susirgti sifiliu ir viską, kas man šovė į galvą. Tada apsiraminęs mokiausi atsikelti. Iki saulėlydžio nusivilkau striukę ir atsisėdau. Žinojau, jeigu nenušliaušiu iki uolos, teikiančios pavėsį, tiesiog iškepsiu šitame karštyje. Po uola įžiūrėjau ir gertuvę vandens. Po truputi šliauždamas nusivilkau iki tos uolos. Dėl karščio klydau: naktį temperatūra taip nukrito, kad vėl turėjau drebėti. Nežinau, kaip, bet užmigau. Ryte sugebėjau atsistoti- atrodė, kad, bet kurią akimirką susilaužysiu kojas. Vis dėl to sugebėjau žengti porą netvirtų žingsnių. Taip bėgo mano dienos: keli žingsniai nuo uolos, keli atgal. Maisto ir vandens po uola Dead One man paliko pakankamai. Taip praėjo dvi sumautos savaitės. Dead One nesirodė ir man buvo aišku, kad nesirodys, kol nepakelsiu jo svorių. Juokinga, tie kokie 10 kilogramų čia tapo 300 nepakeliamų kančių. Su laiku išmokau vaikščioti. Nedidelį atstumą įveikiau lengviau nei pradžioje, netgi nužygiavau apsidairyti, kas už mano kankinimo stovyklos ribų. Ten augo datulių medis. Nuskyniau datules, nors ir susilaužiau pirštą bandydamas tą padaryti. Po mėnesio ėmiau kelti svorius. Nesupratau, kaip Dead One dėl mūsų ginčo galėjo visą deivės žudymo operaciją perkelti mėnesiu vėliau. Dar labiau nesuvokiau, ko jis iš manęs tikėjosi. Kai jau sugebėjau pakelti svorius neišsilauždamas danties ar pasitempdamas raiščių, ėmiau mojuoti kardu. Toks jausmas lyg mojuotum švininiu vamzdžiu, o ne gerai subalansuotu ginklu. Taip praėjo dar porą savaičių. Mane apėmė paranoja, kad jis tikrai nepasirodys. Aš skambinau varpeliu ir nieko nesitikėjau. Dead One pasirodė su smagiais raudonais marškiniais ir šortais. Puoliau jį neištaręs ne žodžio. Jis lengvai išsisuko nuo mano kirčių, bet greitai užduso. Aš nespėjau tuo pasidžiaugti mano kardas nuskriejo į smėlį...
Mes stovėjome mano namų svetainėje. Viskas atrodė sutvarkyta, bet vis dar tuščia. Dead One išėjo nepasakęs, ką vis dėl to šitas cirkas turėjo reikšti. Aš nugriuvau ant sofos. Užmigau greitai, kaip niekad.
Stovėjau prabangiame kabinete. Už jo stalo sėdėjo kažkas juodu apsiaustu. Išgirdau balsą, kurio niekada nepamiršau- mirties balsą:
-Taip, tu teisus. Tu mirsi kitame mūšyje. Visa šita kvaila treniruotė veltui. Tau lieka tik viena: tapk mano padėjėju. Giltinės nebijo nieko ir neturi kištis į smulkius dievų žaidimus. Duodu tau laiko iki mūšio pradžios.
Atsibudau ir supratau, kad Taranciell nemiegojo miegamajame viršuje. Ji mane paliko, tik dabar tas persmelkė mano pavargusias smegenis. Nebeliko nei sudėtingo, nei paprasto.