Kasdien vis artėjā armotų griausmas. Artėjā ir nerimas žmānių širdysna. Dvigalvis aralis paspuošis kruvinu vėliavu vija namo venagalvį rudų, aralį. Vel par mūsų žemį vel tryps mūs laukus, mūs gyvenimus. Tevai bũvā tik pradėjį. Pastatyta nauja troba, visa ūkiā. Ar išliks? Kas visų laukia?...
        Artėjunt frontui tėvas pūšynėly intaisē slāptuvį, kaip sakę, - bũnkerį, kad paskavot‘ na kārā. Ti ažu sēnēlās sukavojā ir brungiausius daiktus.
         Vienũdien pā laukus paspīlā kareiviai. Aplink namus, niat daržuos, vākēčiai kāsē apkasus. Mūsų šeimyna su svarbiausiais daiktais paskavōjā bunkerioki. Neilgai trūkus atājā vākēčių karinykas, ažējā vidun, apžiūrėjis pasake:
        -Šlecht.- Parodē runku iš viršaus žemyn, paskui in lubas ir paaiškinā:
        -Katiuša, minen,- švilpteraja ir dadūre,- Ale kaput!.. Raus!...
       Pats un laiptĕlių pasistātē kulkosvaidį, deliōjās dėžes su šāviniais.
        Aiškiau būt‘ negalė`jā. Tēvai susukā mani ir brāliukų kaldrosne ir par kalnālį, mus spausdami glāby, nubėgā link tunkesniā mīškā. Aplink pušeliōtēsna čeksė`jā rũskių kulkās, srpāginėjā pavienēs mīnās. Nulākiā niat Lydymų raistan. Ti nedidelė`j salālaj tarp maurynų bũvā paskavōjį pārōs kaimų ape tris dešimtis vyrų, moterų, vaikų. Tarp jų bũvā ir šimtametis sanelis Jaruonimas iš Pādubulās.
     Ānas bũvā visos apylinkēs labiausia mylimas sanelis. Sulaukis takio gražaus amžiaus tebebũvā aukštas ir tiesus, baltais pražilusiais plaukais, uliodavā apsvilkis pilku siarmegėli`, susjuosis virvi. Preš šv. Velykas ānas pasdarydava alaus bačkēlį` ir prisrīšis až nugarās apeidavā visus susiedus. Kekvenam inpildavā pā putotā alaus kvortų. Kaimynai irgi neatsilīkdavā, čēstavājā, ale nepērsgerdavā.
       Ažĕjis, pagarbinis, kalbėdavā:
     -Atlaisk susĕdėli ,jei čėsais tavi kadu ažgavau..
     -Kũ, tu, gerasai Jeruonimai, gali ažgaut!...
      -Matai, spāvedis spāvedim, susĕdėli ,ale geriau kai dušia kalba dušiai...
       Prĕ jo visi jautēs ramesni, kaip dideliā ūžālā pavėnēj sadėdami.
       Neažīlga par raistā plikumas pradėjā verstis dūmai, pilki atsduoduntys degunčiais šiaudais. Dega grīčias, tvartai... Kēno?.. Aplink raistų kalēnā kulkosvaidžiai, autāmātai. Raudonēs pusĕj riaumōjā tankai, bumpsėjā armōtās. Visi sādėjā papilkėjį, nulāidį gālvas. Maž mānā?...
       Šaudymas rytų pusej mažėjā, raistā šonais nuvējā vakaruosna. Pradėjā skraidyt‘ ruskių dvisparniai kukurūznykai, faneriniai su raudānom žvaigždēm un šonų. Kāimą pusēj girdėjās pavieniai šūviai.
       -Kiba maskoliai dabaiginėja sužaistus vokečius,- spēliojā vyrai. Vienas kukurūznikas kriokdamas persivertē par meddžių viršūnes ir praskridā virš galvų. Prā pravirų kabinās lungų prā binōklį dabōjā žemyn lakūnas.
        -Jieškā paskavojusių vākēčių. Tikriausia mātē, kad čia daugiausia vaikai ir moterās.,-mīslijā susiedai. Ale čia mānā brāliukas Juzukas palaidē dūdas. Kad ims verkt‘, kū ti verkt;- rė`kt‘, kad ainam iš čia ir gana. Timpia až runkās tātukų, māmų, niat pajuodis. Padabōjā, padabōjā Jaruonimas in jį ir sākā:
       -Kų žinai, čėsais ir Dievas kalba vaikā lūpām. Ainam iš čia. Jau ir šaudymas mūsų pusĕj baigias.        
       Susrinkį sāvā rākundus visi šniūru par lēptēlį patraukē namų link. Paskutiniam nuvejus kakį dvidešimt sieksnių pasgirdā švilpesys.
       -Gult‘...-sukamandāvā kažkas ir visi nā lēptēliā suvirtā maurynēn. Viena ailia pa kitos zvimbdamās atālākiā katiušų mīnās. Kurtinančiai sprāginėdamās ānās nepalīkā iš salālās nei žymės, visus apdrė`bdamās velė`nām ir purvais. Apkurtį, rāpom visi išĕjā pamiškėn, dekavodami Dievui ir Juzukui su Jaronimu, kad līkā gyvi.
         Tīmstunt, parājį rādām namus be lungų su sienām pilnom skeveldrų ir kulkų. Žeme aplink išknista apkasais, svēdinių, minų duobėm, su pakavotais dviem rusų ir vienu vakečių karaiviu. Akyse tātorius, ruskių karaivis, apsižergis, graudžiai žvīngiantį Sartũkų nujojā kārā mėsmalān. Karvytē pririšta krūmynēj rasta sviediniā nutrauktu koju, dā pusgyvē... Namuose ir slaptuvej vīsās drāpanās išdraikytās maradierių, niekā nelīkį kas bũvā gerĕsniā. Pliki, basi. Raikia pradėt gyvint‘iš naujā, gerai, kad stogas da yra virš galvos.
        Ir kaip tadu bũvā vēningi susiedai, - dalīnās tiek pastogi`, tiek paskutinia duonās pluta ir pienā šlakeliu.
       Juzukas nā to laikā patāpā susiedų numylė`tinis, ataidami vis atnēšdavā gastinčiaus. Gerai bũvā ir man, anas pasdalydavā su manim.
       Pa valiai viskas vel bũvā ažgyvinta, tik neilgam, lig kalchoza, kai vel visa kũ maskoliai atajēmē.

       Kiek trīpiā mus, nesutripiā. Mes kaip žālālā, -vis ataželiam ir ataželiam. Ale kadu ažgirsme ir suprasme Dievā balsų, par mūs vaikus, kaip turim gyvint‘ ir kũ padaryt‘ teip, kad jų niekas daugiau netrypt...