Kalba - brungiausias  turtas,
nigdi neatajamamas svetimų.
Kožnas jų kasden nešiojam
širdy ir posmas mūsų dainų.

Graži lietuviška šnekta,
interesna tarmėm ir pratarmėm.
Lūpam aukštaičia, dzuka ar žemaičia
ana kitaip skumbes kožnų dien.

Savų kalbų girdim na lopšia.
Jų išmakina mūsų tevai.
Ir nevalia ažmiršt gimtų žodį,
kad ir kažnakiek būtum svetur ilgai