Kodėl tu nubrėžei ribas
Ir veidrodžiais grindis išklojai?
Nejau tik tam, kad pamatytum,
Kas veriasi po mūsų kojom? –
Beliko tik suarti dirvą
Ir padalint į tavo – mano,
Užsėjus deramai pagirdyt
Ir kantriai laukti. Kaip artojui.
Tikiu, prigis nors vienas daigas
Kaip žodis, ištartas rytojui.
Tik kaip reikės pasidalinti,
Širdies nesuniokojus,
Jeigu tarp mūsų
Stiklo siena... Ir tu matai,
Kas žiojasi po mūsų kojom.