Šiąnakt buvo pilnatis. Apvalus blynas kabojo danguje atspindėdamas saulės šviesą ant mano kambario sienų. Gulėjau beveik nekvėpuodama ir stebėjau, kaip šviesa lėtai slenka per iškabintas nuotraukas, pasislėpdama už mūro ir leisdama tamsai apgaubti beveik viską aplink. Daiktai pamažu skendo tamsoje, nebemačiau žiurkėnės, tyliai bėgančios savo ratelyje, nebemačiau ant kojų snaudžiančio katino ir išsigandusi, jog tuoj nebeliks ir manęs, aš užsimerkiau.

Ji buvo tokia smulkutė. Saulė dar nebuvo pilnai atsiplėšusi nuo žemės, kai mažylė pabudo. Stebėjau ją, tačiau negalėčiau pasakyti, kiek laiko. Greičiausiai net nebuvau nuo jos atsitraukusi. Ji atrodė tokia tobula, tie jos lėliški pirščiukai ir tos mažos pėdutės, telpančios į mano delną... Atsargiai pakėliau ją iš lovelės, atsisėdau ant kėdės ir priglaudžiau prie savęs.
Oras buvo iš ties gražus. Kamilė neramiai knirzė. Vis dar glausdama ją nuėjau į virtuvę, paguldžiau į lopšį prie atviro lango ir ėmiau taisyti mišinuką.
- Labas rytas, mielosios, - tarpduryje pasirąžė Saidas. – Jau pabudot? Ar gerai miegojot?
- Labas, puikiai. Ji tokia graži, tiesa?
Saidas nieko nesakė, tik priėjo prie lopšio ir įsistebeilijo į mažąją.
- Ji visai kaip tu, - pašnabždėjo per liemenį apkabindamas mane. – Visai kaip tu.
Padaviau jam buteliuką. Jis paėmė Milę ant rankų, atsisėdo ir leido mažylei godžiai valgyti. Ji vėl užsnūdo. Paėmiau ją iš jo rankų. Nunešiau į mūsų lovą ir paguldžiau. Nuo to laiko ji taip ir miegodavo, tarp mūsų.
Nežinau, kas paskui nutrūko. Tačiau aš nebepaimdavau jos į rankas. Ji darėsi irzli. Naktimis verkdavo vesdama mane iš proto. Saidas ją sūpuodavo valandų valandas, jis keldavosi ir maitindavo ją, jis ją maudydavo ir pervystydavo.
- Marija! Prašau, Marija, ateik! – kartais šaukdavo jis. – Marija, paimk ją. Nors trumpam, prašau. Pasūpuok ją, tik penkias minutes...
Tačiau paskui nustojo. Kartais pabusdavau naktimis dar jai nė nepradėjus verkti, stebėdavau kaip ima trūkčioti jos nosis, norėdavau ją apversti ant kito šono ar tiesiog apkloti, tačiau taip ir nepakeldavau rankos. Tik atsukdavau nugarą ir klausydavausi, kaip kambarį užpildo jos verkimas, kaip girgžda lova Saidui bundant. Matydavau, kaip jis vaikšto iš kampo į kampą ją sūpuodamas, kaip išsineša ją į koridorių, į balkoną, rodo jai žvaigždes, tarsi ji galėtų atskirti žvaigždynus...
- Marija, kodėl? – kartais klausdavo jis.
- Nežinau.
- Marija, prašau. Juk ji tavo dukra... – tiesdavo ją man.
O aš stovėdavau ir net nenorėdavau į ją pažvelgti. Ir vieną dieną tiesiog išėjau. Susirinkau daiktus ir išėjau. Palikau tik vienus batelius prie durų, nes žemė atrodė per daug šilta, kad eičiau apsiavusi. Bėgau per pievą ir pirmą sykį pasijaučiau laisva. Tačiau mano kojos darėsi vis sunkesnės, mačiau, kaip jos vis giliau smenga į žemę, mano pečius ėmė gaubti tamsa, širdis krūtinėje ėmė nerimastingai daužytis ir aš pabudau.

Ištiesiau ranką prieš save. Tačiau ten buvo tuščia. Įjungiau lempą prie lovos ir išsigandusi apsižvalgiau. Ant kojų vis dar miegojo katinas. Žiurkėnė vis dar bėgo ratelyje. Tada prisiminiau. Mėnulio jau nebebuvo matyti.