26 dalis

Mums teko priimti sprendimą: iš pradžių norėjome griebti senuką ir bėgti. Susisiekę su merginomis per vestuvinius žiedus sužinojome, kad senąjį magą, jos rado sveiką ir gyvą, bet pasiklydo dėl minėtos iškreiptos erdvės ir atidarydamos naujas duris patekdavo lyg ir į kitus rūmus ar milžiniškus šiltnamius, kurie labiau priminė miškus. Reikėjo merginoms duoti laiko atsekti žiedų signalą ,nes teleportacija čia visai neveikė. Numetėme žiedus prie paradinių durų ir grįžome į mums paskirtas vietas kautis. Taip vieningai nusprendėme palikti chaoso dievą gyvą ir jį apklausti, po to įkalinti kokiame tolimame pasaulyje. Aš susirangiau prie kristalinio rutulio, mano priešininkė nepasirodė, matyt, stebėjo kovą kur nors kitur. Faustas susirangė krėsle ir prisidegė medaus cigarą - dievukas prabangius niekučius tikrai mėgo. Dead One stovėjo ant stogo ir tvirtai žinojo, kad savo kardo nenaudos. Pusdievį jis ir taip lengvai suplėšys į gabalus. Jo priešininkas greitai pasirodė. Visai silpnai atrodantis liesas vaikinukas susisupo į egzo skeletą - ypatingus šarvus, kurie šeimininko jėgą galėjo sustiprinti dešimteriopai. Jie pridėdavo ne tik raumenų, bet turėjo ir magiškų efektų bei ginklų. Pusdievis iš už nugaros esančio auksinio dėklo išsitraukė milžinišką kirvį ir prašneko:
- Kaip tėtis ir sakė, nėra reikalo kautis, juk žinai, ką norėtų žinoti kiekvienas. Žinai savo egzistavimo prasmę, tesi tik žaisliukas tvarkos dievo rankose. Bet vis tiek vykdai jo valią, juk tai visai nereikalinga. Ką laimėsi pribaigęs mus?
Dead One nusibraukė į akis lendančius rudus plaukus ir nusijuokė:
- Tikrai nežinau ką laimėsiu,bet žinau ką prarasiu iš čia išeidamas. Tiesiog pasiduosiu kito dievo valiai, kuris mane galų gale nukreips prieš tvarkos dievą, kad jį nudėčiau. Tikrai stilingas manevras - žudiką, kuris turėjo pribaigti tave, nukreipti prieš savo priešą ir jo kūrėją. Nesakau, kad simpatizuoju tvarkos dievui. Jo noras po šimtų metų žiaurių pramogų užsidėti šventojo aureolę ir pasivadinti taikos karaliumi yra tiesiog apgailėtinas. Jis mano gyvenimą pavertė pragaru, bet tame buvo ir gerų dalykų. Aš sutikau Eveliną, aš susidraugavau su savo demonu ir esu galingiausias padaras, klajojantis tarp pasaulių. Pasiekiau daug  pergalių, sutikau daug keistų žmonių, angelų ir demonų. Jie dabar įkalinti vienoje realybės atšakoje, kad nekeltų rūpesčių, bet per juos išmokau matyti pasaulį kitaip. Viena tiesa, kad nė vienas iš mūsų nėra teisus. O tavo išmintingas pasiūlymas nutraukti kovą tiesiog parodo silpnumą viduje. Nemanyk, kad jei  mane nugalėjai, tai ir šiandien tai pasikartos. Tokiam vaikui kaip tu, nenaudosiu net savo demoniškos formos. Dėl tvarkos dievo aš su juo susitiksiu ir nuspręsiu, ar verta kautis su juo ar geriau prisidėti prie jo plano. Jis bent jau bando išvengti katastrofų ir pašalina kitus dievus. Ar jis tą daro dėl teisingos priežasties? Tą aš dar išsiaiškinsiu.
Pusdievis įsibėgėjo ir smogė savo kirviu. Dead One lengvai išvengė atakos ir spyrė vaikui į šlaunį. Tas susvirduliavo ir nudribo nuo stogo. Dead One kvatojo, kad net jo rudų plaukų kupeta plaikstėsi į visas puses. Vaikis vėl užšoko ant stogo ir suklykė:
- Nedrįsk iš manęs juoktis. Tu tik prisukamas žaislas. Tu nudvėsi anksčiau ar vėliau, jei dievai to panorės
Pusdievis sviedė granatų ryšulį. Rudis ilgais plaukais nuspyrė jį ant žemės dar ore. Vaikis vėl suklykė ir ėmė švaistytis liepsnosvaidžiu. Dead One sukūrė ledo skydą. Temperatūra iškart nukrito žemiau nulio ir liepsnosvaidis užšalo. Dead One šyptelėjo:
- Evelina mane išmokė naudotis ledo stichija. Iš kiekvieno sutikto draugo ar priešo išmoksti kažko naujo. Aš rinkau patirtį kol tu sėdėjai rūmuose ir manei, kad esi pasaulio karalius. Tavo tėvas tave susiveikė tik tam, kad tokiais atvejais išloštum jam laiko. Tu esi tikrasis žaislas. Ar nori tai pakeisti? Tada veik savo galva, o ne klausyk seno intriganto įsakymų.

Vaikis visai pasiuto ir ėmė mosuoti savu kirviu į visas puses. Dead One kurį laiką grakščiai išsisukinėjo, tada sugavo kirvį abejomis rankomis ir suspaudė. Tvirtas plienas subyrėjo į šipulius lyg stiklas. Rudis vėl spyrė - šį kartą vaikis vožėsi į milžinišką chaoso dievo statulą kieme. Pusdievis sudejavo, bet vėl užsikabarojo ant stogo. Iš jo šarvų pirštinių išlindo sidabriniai spygliai. Vaikis tikrai stengėsi, jis mosavo kumščiais lyg vėjo malūnas ir šokinėjo ratu lyg boksininkas, bet niekaip negalėjo net kliudyti savo priešininko. Rudis susuko savo pirštus į keistą ženklą ir pusdievio šarvai užsiliepsnojo melsva liepsna. Sidabriniai spygliai ištirpo ir šarvai kaip reikiant pajuodavo. Dead One atsiduso:
- Nagi supraski, neturi nė menkiausio šanso. Suskaldysiu tavo šarvus kaip kokoso riešutą. Mes negalime pakeisti savo prigimties. Aš gimiau su antra demono siela, tu esi pusdievis, bet mes galime išlaisvinti save iš vaidmens, kurį mums primetė kiti. Aš tikiu, kad kada nors būsiu laisvas ir manęs niekas nebestumdys po savo planų scenarijus. Tu gali nuspręsti tapti laisvu ir užbaigti šią kovą arba mirti pildydamas tėvo norus - rinkis.
Pusdievis nutilo ir nusiplėšė savo pajuodavusius šarvus. Jis pravirko ir tarė:
- Aš pasiduodu, tu teisus. Aš nebenoriu vykdyti jo įsakymų. Aš dingsiu į kitus pasaulius ir ten suprasiu ką reiškia laisvė. Tada, kai būsiu užtenkamai patyręs ir stiprus, rasiu tave ir mes vėl susikausime.
Pusdievis numetė rožinį kristalą, iš jo greitai išaugo portalas, per kurį jis ir dingo, netgi chaoso dievas nespėjo susekti kur dingo jo sūnus. Demonas nusišaipė:
- Tu esi tikrasis taikos ir melo karalius. Tiems šarvams suskaldyti būtų reikėję kokių 300 labai stiprių smūgių. Bet ne tu jį išsiuntei medituoti į kalnus. Netgi po tiek metų tu mane vis dar stebini.

Dead One nusijuokė:
- Šiek tiek melavau, bet visą kitą tiesa. Pažiūrėsime, kiek jis sustiprės tada kai vėl susitiksime.
Malonus balsas iš viršaus pranešė:
- Dead One laimėjo prieš jaunėlį. Sveikiname nugalėtoją. Visi dalyviai kviečiami į mūsų barą „Mėlynoji Lagūna“atsigaivinti stipriu kokteiliu ar kava. Kova tarp Fausto ir mūsų mylimo chaoso dievo prasidės už trijų valandų. Turiningai praleiskite laiką. Renginio administracija.
Mes susitikome minėtame bare ir gaivinomės romu su sultimis, kaip ir siūlė administracija. Dievas tikrai tempė laiką, tik neaišku - kam, nes sėdėjo bare tik už dviejų staliukų nuo mūsų ir gėrė alų. Jis atrodė rimtai nusivylęs savo sūnumi, bet tylėjo ir srėbė alų neįtikėtinu greičiu. Faustas aiškiai nervinosi ir jau iš įtampos sulaužė porą kėdžių bei sutrupino keletą stiklinių. Faustas vis paglostydavo savo katanas ir liepsnojančiomis akimis žiūrėjo į savo priešininką. Mes tylėjome, mane vis dar stebino Dead One taktika:kas galėjo pagalvoti, kad jis laimės net nepraliejęs kraujo. Aš varčiau rankose savo pirštines ir tikėjausi, kad jos bus veiksmingos; aš dar neturėjau tiek galios ir patirties, kad galėčiau perkalbėti priešus pakeisti savo gyvenimo stilių. Lėtai slinko laikas, o mes tylėjome, nes ir taip viskas buvo aišku ir paprasta, kaip niekad.