Maždaug tą akimirką, kai šįryt pramerkiau akis, visai šalia, beveik man po langais, į kitą pasaulį iškeliavo dar viena siela. Kol aš miegojau, deginantys liepsnų liežuviai laižė medinio namelio sienas, pamažu slinkdami prie lovos, sėlindami, tarsi laukinė katė prie grobio. Kol aš sapnavau, vargšė moterėlė nė nejuto, kaip dūmai užpildo jos plaučius. Kaip miegojo, taip nebepabudo. Išėjo. Be jokio atsisveikinimo. Be jokio šauksmo. Štai taip paprastai.

Ir kai aš glostau savo dukterėčios garbanotą galvą, kai sūpuoju ją, tokią tyrą, tokią nekaltą, vis mąstau, kokia trapi yra gyvybė. Rankos sekundėlei stipriai suspaudžia mano kaklą ir atsileidžia. Klausausi vis tylesnio tolygaus kvėpavimo. Vis tylyn, tylyn... Guldau ją ant lovos. Rankos nuslysta prie šonų, Kamilė apsiverčia ant nugaros ir visa, kiek tik leidžia jos kūnas, išsitiesia. Apkloju ją iki pusės ir palieku.
— Užmigo? — klausia virtuvėje mama.
Linkteliu.
— Daraisi kavą? Padaryk ir man, jei gali, — bando kalbinti mane. — Manau, neturėtum tiek laiko praleisti su Kamile.  Juk mokslai ir visa kita.
— Juk judu su Sai dirbat. Kas daugiau ja pasirūpins.
Kurį laiką įsivyrauja tyla.
— Juk yra auklės...
— Mama.
Virtuvėje pasklinda jaukus kavos aromatas. Sėdu prie stalo, statau panosėje karštus puodelius.
— Įdėjai cukraus?
— Vieną šaukštelį. Rytoj po pamokų Sai vežasi Kamilę pas gydytoją. Ji vėl naktimis kraujuoja iš nosies.
— O kur Saidas dabar?
— Nežinau, greičiausiai dar darbe, arba kur nors išlėkęs su draugais. Žinai, kai nereikia budėt, — gurkšteliu kavos, ši truputį nudegina liežuvį. — Stengias bent truputį pailsėt.
— Smėja, tu irgi jauna. Kamilė jo vaikas...
Mama atsidūsta, nuleidžia akis, ima nerimastingai barbenti pirštais į stalą. Kita ranka smarkiau sugniaužia puodelį, matau, kaip ji įsitempia.
— Saidui vienam per sunku, mam...
Ji tyli. Atsistoju, iškrapštau tirščius į šiukliadėžę. Išplaunu puodelį, pastatau atgal į lentyną. Išeidama pastebiu, kad mama net nepalietė savo kavos.
Kol mažoji miega, bandau padaryti namų darbus. Tačiau galva per sunki, jaučiuosi per daug pavargusi, guluosi šalia jos (dabar jau susirietusios į kamuoliuką), prisispaudžiu visai šalia ir užsimerkiu. Akyse plaukia vaizdai — Marija, laikanti ką tik gimusią Kamilę, ašarotas Saido veidas, susirūpinęs mamos veidas, kai išgirdo diagnozę, tuščia spinta ir tik vienos basutės prie durų, vėl Saido ašaros ir Milė. Viskas susipina, virsta vienu kaukiančiu ir plėšiančiu mane garsu, ir aš staiga prabundu.  

Už betoninų sienų girdžiu tas pačias sirenas. Pažvelgiu pro langą ir matau, kaip viską aplink apgaubia dūmai. Pažiūriu į laikrodį ir vėl guluosi į lovą. Dar anksti. Dar anksti pabusti.