Tą vakarą ilgai nenusileido saulė,
Bėgiojo horizontu nepailstantys jos atspindžiai,
Ir netikėtai dangus padovanojo jam dar nepatirto jausmo saują,
Tačiau įspėjo, kad tai, kas miela, malonu, netrunka amžinai.

Bet vos sužibo danguje pirma žvaigždė
Ir nebeliko nei užuominos prabėgusios dienos,
Jis išnaudojo dovaną, nes manė, kad vis tiek
Dangus darkart tą pačią saują jam padovanos.

Ak, kaip naivu...

Tuomet, kad viskas baigėsi, suprato tik mažutė fėja:
„Svirpliuk, myliu ir nebijau dievų“,
Jis neišgirdo, o gal girdėti nenorėjo,
Tik mintyse kartojo drebančiu balsu:

Aš nebijau suklysti! Aš nuoširdžiai tikiu
Pirmu delčios sapnu ir likimu...