Šaltis nukorę galvų ir pastraukę šiauriau. Geriau jau anas lakstys pridabodamas elnius, negu kintęs šiuliumas zbitkus. Tuom rodąs, bais apsidžiaugę upeliokas. Iš tas rodąs jėmę anas kalbintę akmenų, katrą šonus liginą na neatmenamų čėsų.
- Nu, tai prasbudai iš megų? Man tai niekaip nebuva mažna pabūt ramiai.
    Ir paporiną upeliokas, kaip aną miegų trukdę vaikiokai, katrę raižę ją ladų žiemų čaždami, rėkiną anys pristaisį bobų. E, da ir saulą viškai nukvaką – pradėją unkščiau pavasarį šauktę. Kur buvį, nebūvį untes ėmę kedentę undenį. Teip viškai neliką ramybes ir poilsę. Teip ir nesuprasi, ar anas skundęs, ar džiaugęs.
- Nu ir durnai skundęs, - saką jam akmą. – Pagulėk tujai pa undeniu nieką neinveizedamas, tai suprasi, katram sunkiau.
- Nu, tai in šposų apsmainam vietam, - pasiūlę upeliokas.
Nieką nelaukys, un tų žodžių, akmą pavirtą in upelį, e upeliokas in akmenų. Iš rozą jėmę anys džiaugtes naujais ingautais pavidalais. Akmą iki puses vasaras megan parlindą, e upeliokas netvėrę savą naujoj skūroj. Viskų anas apveizeją. Pirmų roz pamatę purienas, mėgavas žibutėm, gaudę až vedegų žuveliokus, pešioją unčių plunksnas, gelbėją vabaliokus, pabrukdamas šakalius, taškę sava undeniu vaikiokus. Netvėrę džiaugsmu, kadu ažgirdą žegų čirpimų ir varlių kurkimų. E, kokia navyna buvą, kai perkūnas žaibų botagu raižę dungų! Ale, ną jų bovijimūs, lietus ažpildę visų upelioką ravų. Sunku buvą neštę takių daugybį undenę. Pą takias sunkybęs pajautę, kad nebegali teip akuratnai padirbtę savą darbą. Jėme mįslytę, kaip jam atspūstę. Va, tadu ir atminę, kaip gera buvą pagulėte akmenu upelioką dugni. Jėmę kalbintę akmenų :
- Gal rozais jau norėtum apsmainytę skūrom?
- Matai, mačiją paslakstymas, pasvargą? Nu , nopastis tavį nematį – apsmainam.
Kaip tarę, teip padarę. Vėl akmą upelioką dugni, e upeliokas, kaip pometį praradys, nulakę laukais ir miškais. Akmą padejavys, kad sopa visi šonai ną lakstymą, ažmigą. Ale, nį vienas nepergyveną, kad būvą pakeitys skūrų. Del tą nat džiaugęs. Nu daugiau tai nutarę, kad teip nebedarys. Kaip ti bebūvį, čia kaip su savu gryčių. Visur gerai, e savoj gryčiaj geriausia. Teip  ir su skūru – sava arčiau dūšes.