Dunguj bovijas saulą. Ana tai primerkdavą akį, tai vėl atsmerkdavą. Šildę visus kas gyvas. Budiną visų svietų iš žemas miegą. Sniegą lapiniokai viškai sunyką, prapuolą. Atlėkūs kelą ažbaigs tik ladų nuspardytę na ežarų, upeliokų ir sodžiaukų.
  Vidury lauką pupsoją skruzdelynas. Rodes, kad čianoj tik smertis karalevą. Ale venam ją kumpi jėmę judėtę žemę. Judėją, judėją ir atsvėrę skylalą. Prą tų skylalų išlindą skruzdeliokas, a paskum jį ir kitas. Tai va, paspylą visas būrys. Nebuvą mažna suprastę, kų anes ti darą. Vieni kores un skruzdelyną, e kiti bėgą pievan. Ut tas kur lipę un savą piles, kapstę žemelį, lipdę kų tai. Katrę nubėgą pievan, tai maž valgytę ješkoją. Buvą kantanti teip, kad rodes turėją pilnas kišenes laimes.
  Ale nei iš šią, nei iš tą keli skruzdeliokai užsilipę un sausas  žalas stumburiokų,kur aukštesni. Kų tai anes užjautę. Ir tikrai, na upelioką puses vyniojąs dūmų kamaliai , šliaužę ugnes gyvates. Pra šonų prabėgą kiškis išsišėrusiais kalniokais, rėkdamas pralakę varnas. Aplinkas skrudelynų kilą tikras armidelis. Skruzdelas puolą savą namuosna. Anas jėmę žemi ažlipdinėt visas skylas.
  Ui , buvą baisu visiem ugnes. Nebuva ramu ir skruzdelėm ir ažlipdytais lungais. Vis pra šonų rozais kam tai prabėgunt, žemę drebėją. Nematę anas, kad pra jas prabėgą žmanių būrys. Nešes anys lopetas,šluotas, karklų vytynes. Vajavoją vyrai su ugniu iš visas jegas. Šiaip ne teip užulupę jų. Visi sadini, prasmirdį prakaitu ir dūmų kvapu, daires pa pievų. Nenumanysi katram šoni ugnis susmyslis pasbovitę. Par sausų žolų nuveis ir nepagausi.insisuks krūmeliokan, a par jį ir miškan. Ir neliks jokią znoką iš jų.
   Ūtaraudami vis mįslę, kas tų ugnį inkūrę. Vaikiokų, tai niekur nesmatę, tai gal ir ne jų zbitkai. Gal kas kūrydamas paėją? Maž cigaretį numetę? Ale  ir nieką nesmatę. Tai sumįsliją, kad saulą iškretę zbitkų. Saulą kaip padūkus spiginą. Galėją gerai inkaitintę stiklą šukį. Gal teip insdegę? Gerai, kad unksti ugnį uzveizeją, tai nedaug iškadas ana pridarę. Dekavoją ir vėjui, kad anas apsnūdys – ugnes daugiau neinpūtę.
Teip besėdžiunt, vienas vyriokas linksmai šukteląją. Kiti jį jėmę gėdinte. A tas ir saką:
    - Biesą , mani gėdinat. Ašei jum nieką nepadariau.
    -Kakę šposai tau parūpą, kai tik ugnę praėją? – rėkę vyrai.
    - A gi, ataikit ir jūs pasdžiaugstat!
Pasrodą, kad anas ape skruzdelynų keblinėją. Skruzdelas tuom tarpu jau atkaišinėją savą lundas, mat anas pajautę, kad bėda jau paėją. Vyriokui bais narėjąs visiem parodytę pirmas pavasarią skruzdeliotes.
     -Ašei dą šitų pavasarį nebuvau matys nį varlas, nį skruzdelas. Gerai, jak pa akym pirma ažkliuvą skruzdelą – neraiks būt tinginiu šemet.
     Nu, tadu visi jam pritarę. Džiaugęs, kad buvą primonyti pre darbštumą. Mat yr taks zabavonas, jak pirma pavasarį pamatysi varlų – tingėsi, a jak skruzdelų – teks gerai pajudėtę.
    Teip išeina, kad vyriokai ne tik pievų išgelbaja na ugnes, ale išsaugają skruzdeliokus ir apsisaugają na tinginystes.