Nereikia.

Karaliai mirė, apsikabinę našles moteris,
Visų žemių aguonų skynėjas,
Moteris, rugių laukuose vaikus susodinusias,
Siūliusias dangų prakeikti.

O skilo lelijos, kinrožės ir rugiagėlės,
Prieš vėją – akmenų maras,
Nusviro ramiai, vaikų nepalikdamos,
Savižudžių vardu priglobtu.

Nereikia mirti, – sako kerėtojų ratas, –
Sielas suverkim ant valo varpeliais variniais,
Te gyvulio laimėj atranda ramybę.
Nereikia mirti, kai Dievas marškinių nepasiima.

Reikia.

Reikia mirti, kai gegutė,
Ant pušies pasikabinusi,
Džiovina nakties sparną,
Pelėdos prašo sukukuot spindulius.

Kai žiovauja upės pelkėm užsukus viešnagės
Ir irklams pridengiant žuvis išsinuoginusias.
Medis skaldo geležį.
Skaldo skaldo –
Vanduo nemeluoja.

Dar reiktų numirti,
Kai duobkasiai patys gražiausi
Pažada tujoms šaknis poryt atiduoti,
O pasodina akacijas, rausvai nužydėjusias.

Galima.

Galimybės kauliukams padovanotos,
Juodu batraiščiu žaidimai dienų
Perrišti skryniose.
Galima, jei nori, šiandien palipt į palėpę.

Ir akmenys kartais svyruoja,
Nepadalinami sausumai.
Drugiams rugiuose
Spalvas gaila palikti.

Galima traukti kortą,
Išlanksčius tūkstantį geležies gervių,
Nelaukiant dienų, norais išpirkinėtų.
Ar galimybės susietos su amžinu negalėjimu?

Ar galima Liepą, kai ežerai
Žmones prisiglaudžia,
O laikai su saule sustaiko,
Dainuot melodiją betaktę:

Kai aš numirsiu, ar sukalsi man laivą,
Kuriuo pirma aplankysiu pakrantes jūrų,
O po to keliausiu pas nuosavą Dievą?

Ar gali man šiandien pamesti kauliuką
Su reikia, nereikia ir galima?
Iškrito akys tuštybių.
Rodos, ir vėl pusdieniui akla liksiu.