Santrauka:
Širdies nerimo užbūrimas ir išsivadavimas iš jo.
Užkutenau, išglosčiau patalus pūkų,
Gėla pritvinkusius per sūrią dieną.
Sugrubo rankos, sutemas pakelt sunku,
Bet žydi vakaras viltim vis viena.
Pakūriau židinį laukimo stagarais,
Kad šiluma apglėbtų ir myluotų,
Pasotinsiu ausis tau pažadais gerais,
Teneš į sapną mėnesėlio luotas.
Tiktai užmik, ir aš išbursiu baigtį tau.
Į rytą, nerime širdies, negrįši!
Juk per tave į gyvą žaizdą pavirtau.
Lyg iš gilaus letargo vėlei prabudau,
Jau metas nukapoti slogų ryšį,
O maldą paaukoti tau, šviesus dangau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2012-03-07 17:33:39
vakaras žydi viltim, kuri (ne)nuvils rytą?
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-03-07 16:50:26
Pavadinimas labai atitinka eilių turinį. Geras darbas.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-03-07 14:49:02
toks švelnus ir rūpestingas su aukomis ir jausmais, su burtų kerais
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-03-07 13:59:30
„Pakūriau židinį laukimo stagarais“...
Su išburta viltim, kad nerimas negrįš. Geras sonetas.
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2012-03-07 13:39:43
Kiek daug žmogaus širdis pakelia.
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2012-03-07 12:19:35
išgyventas, išgodotas...patiko