Mes stovime nepriversti tikėti,
neįvelti galėti, bet pajėgūs atminti:
Skaras ir gūnias ant galvos,
o kas pečius apjuosęs, riešuose
sutelpančia stiprybe prie svirties -
vandens, šulinio su požemių
kvapu.
Pagalvę ant pagalvės lovas klojom,
į skrynią raižiniuotą guldėm nagines,
o mūs aprėdai - balta ir raudona,
o mūsų žemėj plaikstosi ariantis
angelas.
Nuo svirties, Maloningoji, nukelk
kibirą, man taip sunku, vainikas
maišo ant žilos galvos. Ilgai savo
sermėgos nesulaukiau, prie kluono
Žemaitijos, pas tėvus.
O dabar nusivalyki viską į prijuostę,
paliest kaminkrėčio sagą nesunku, bet
mes galim tik prisiminti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Riva
Sukurta: 2006-07-07 15:29:48
Jums turi alsuoti. Rasau visiems, ne tik vienam zmogui.
Del gunios jau atsiprasiau. Bet siaip pateikta ir kita prasme. As visiskai nesijauciu kalta, del to,kad skaitomoje literaturoj gunia apibudinta ne tik kaip arkliui skirta. Nepatiko, jusu reikalas. Bet uzsipulti mane del to,kad nepatiko kaip pateikiau eiliuka yra nesamone. Nesigincysim. O rasysiu, ponia Ana, apie ka tik sugalvosiu.
Vartotojas (-a): Riva
Sukurta: 2006-07-07 15:02:10
Reiskia taip - rasyti apie Zemaitija man uzdrausta.
Nezinau, bet gunios paaiskinima radau ir kita. Suklydau - atsiprasau.
Nemanau,kad visi esame visaziniai ir apie tam tikra dalyka galime zinoti viska. Vienas zino daugiau,kitas maziau - tai naturalu. Kurinys neizeidzia visiskai zemaiciu.
Vartotojas (-a): Riva
Sukurta: 2006-07-07 10:47:11
P.S. Sermega paminejau kaip laukiama vyra. Kad senmerge nesulauke savo sermegos.
Vartotojas (-a): Riva
Sukurta: 2006-07-07 10:44:47
Gunias ne tik ant galvos, bet ir ant peciu. Zinoma,kad ne tik raudona ir balta, neminejau ir nerasiau,kad tik tokia. Bet tai dazniausiai pasitaikanciu spalvu detales tautiniuose zemaiciu drabuziuose. Nereikia isizeisti, nes nieko blogo cia neparasiau. O patikimo/nepatikimo tai cia jau kiekvieno reikalas.