Gyvenimas kaip muilas - kiek betrintum jį sugrubusiais pirštais, jis vis paviršius, vis be širdies. Ir nieko nelieka ten, kur paviršiui lemta baigtis. Paskutinis iš Gediminaičių dinastijos kelią bokalą už laisvę: jo bokalas murzinas, nes jau visą dieną trinamas rankoje, nes pavogtas iš pusrusyje įsikūrusio baro, kuriame tik pigų alų pardavinėja... Drumzilina ir laisvė kaip jo akys, kas kad balsas skardus. Skardžiabalsių irgi kartais negirdi kurtumu susižavėję ausys. Išeiname į Vilnių naujais metais, kaip iš naujo jo pagimdyti. Taip stengiamės suprasti jo istoriją, jo meną, jo skausmą, kad patys iš savo istorijų išsineriame kaip iš pernykščios odos. Tik vis rečiau susimąstome, jog tų odų skaičius nebegalinis, jog gyvenimai ne devyni: net jeigu katėmis atgimtumėme, kaip būtų sunku prisiminimus apie  visus juos išsaugoti. Juk gyvas tol, kol atmenamas. Institucinė, organizacinė, nacionalinė, asmeninė atmintis ir milijonas kitų gelbėjimosi ratų kvailiausiais pavadinimais, skirtų mus supančią užmarštį supančioti. Tik žodžių žaismas visa tai, tik muiluotos rankos, vis praslystančios tuo paviršiumi. Gal iš tiesų ir neesame niekas daugiau ̶ tik poliruoti, chromuoti, išdažyti, kartais dar paauksuoti paviršiai? Tik prie pasaulio interjero derančios (arba ne) spalvos bei faktūros, nesvarbu, ar barokiniais frontonais ar graffiti dažais papuoštos. Paprasta būtų teorija, kaip ir visos kitos žmogiškos teorijos, tik kad kažko trūksta, vis kažkas neramina tame „paviršizme”: jaučiu, kad retkarčiais pro mūsų paradinius paviršius linkęs prasimušti pelėsis. Nežinia kodėl, neaišku iš kur atsiradęs, nežinia kuo su pelėmis susijęs... Gal nebent tuo, jog vis tiek pro visur prasigriaužia. Taigi tas pelėsis dvokia, negražiai žiūrisi, stebėtinai greitai plinta, jo neuždažysi taip paprastai, jį naikinantis chemilakai smirda dar labiau už jį patį, o ignoruoti negali, nes jis siūlosi pats tapti visu tavo paviršiumi, apversti sustabarėjusias savivokos struktūras. Ir kas tada? Kaip jausimės būdami išvirkšti — laukan blogosiomis, supuvusiomis savo pusėmis? Bus gėda eiti į operas ir valgyti ledus, bus nejauku šunis vedžioti ir vaikus gimdyti, užsningti atrodysime nepadoriai pasenę, o vasarą gašliai pritvinkę mirusio laiko. Jokie balikliai sielai nepadės, kad ir kiek ją šveistum, liksi išvirkščias, jei jau kartą leisi išvirkštumui egzistuoti tavo odoje. Baisu? Baisu. Bet sukirba mintis, jog tas pelėsis galbūt nėra supuvusio kapitalizmo išdava, gal tiesiog mūsų akys ir nosys jau nebemoka pajusti jo natūralumo šlykštybės, kaip neatskiriamo kiekvienos egzistuojančios gyvybės formos dėmens, nes per daug ilgai stengtasi buvo tai užpudruoti, išleisti lauk kaip nereikalingą kraują, arba išvis išskobti viską, kas genda, netgi griaučius, ir vata iškimšti skūrą. Nežinau ką čia ir pasižadėti: ar niekada nebeplauti rankų muilu, ar nebevalgyti pelėsinio sūrio — savo giminaičio — ar atvirkščiai — prausti sielą pelėsiu, kad prie visų gyvybės formų priprastų, valgyti muilą kad įsitikinčiau, ar dar galiu jausti skonį bei kvapą.

Nuo pirštų galiukų iki akinių rėmelių tave skanauju, bet negaliu pajusti, nes tu jau visas išėjęs, išvarvėjęs į tą laiką, kai manęs daugiau nebebus. „Mano širdis per trumpa. Negaliu pasiekti.” Mano ausys dieviška mana užkimštos — tegaliu klausytis savo paties užspausto murmėjimo. Mano rankos suskeldėję nuo skersvėjo, kuris siaučia tarpuvartėse ir virš bėgių, kuriais mūsų paviršiai-žavesiai, kaip į tremtį važiuoja su savo vidumis-pelėsiais susitikti. Norėčiau tikėti, jog jie netylės. Tik skausmingai atsidus ir išsiskirstys kas sau — karo nebus, kaip ir taikos.