Užsklęstos durys. Raktas – iš vidaus.
Aš išėjau, manęs namie nėra.
Neklauskite, kada pareisiu – nežinau.
Aš svečiuose pas draugę – pas save...

Kaip visada, ištrūkus iš namų,
Viduj palieka mažutė netvarka –
Ant stalo mėtosi minčių likučiai,
Garuoja arbata neišgerta.

Ant sofos glamžosi nereikalingi rūbai,
Pabirę žodžiai – ant grindų...
Nelaukite, nešalkite už durų,
Namo aš dar nepareinu.

Kažkas įkyriai erzina skambutį,
Maknoja apie langus ir duris...
Atsiprašau, aš svečiuose pas draugę,
Tai kas, kad troboje negęsta žiburys.

Tai kas, kad kaminas, apžergęs stogą,
Savo pajuodusią pypkutę pupsi...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Ateikite rytoj, aš šiandien – ne namie,
Aš – savyje. Ir dar užtruksiu...