5

Dažnai pasitaiko, kad policininką sutinki būtent tada, kai jo mažiausiai reikia. Šį kartą viskas buvo atvirkščiai. Aš plūsdamasis paskutiniais žodžiais rėkiau, kad man reikia taksi ir skubiai. Operatorius mandagiai aiškino, kad į tokius rajonus jų firma neveža... Štai tada trumpai sukaukė sirenos ir iš automobilio iššokęs policininkas pribėgo pasiaiškinti, ko aš čia rėkauju. Po identifikacijos kortelės patikrinimo ir kelių klausimų jau sėdėjau ant galinės „ Taurus Soliarus“ sėdynės. Man ant kelių galvą padėjo senas vilkšunis. Įdomu, kam dar naudoja šunis? Visi narkotikai pakeliuose brūkšniniais kodais, dingęs su SR prižiūrinčia akim neliksi, sprogmenų niekas nebenaudoja.  Prisidegiau cigaretę: šiaip ar taip visa mašina prasmirdusi šunimi. Policininkas spaudė šitą geldą važiuoti maksimaliu greičiu, bet kas iš to maksimalaus greičio, kai mašina varoma saulės energija ir kokių trisdešimt metų senumo...
- Pareigūne, aš net nepadėkojau. Tikrai ačiū, nežinau, kaip būčiau pėsčias nubėgęs iki pacientės namų.
  Pareigūnas nusišypsojo ir prisidegė savo cigaretę:
- Nėra už ką, gi vieną darbą dirbam. Jūs bepročius gydote, aš - gaudau.
- Negi visi, kuriuos suimate, bepročiai?
- Gal ir ne visi, bet žmonės veikia iš trumpalaikio impulso. SR - tas liudininkas kurio niekaip neatsikratysi. Suplanuoti kažką rimto sunku, kai tavo planai gali patekti į policijos skyriaus emailą.
  Abu trumpai nusijuokėme. Mano mintys kaip visada laksto ratais, bet vis tiek atsimuša į sieną. Kaip išgelbėti BIC? Nežinau, ką jai pasakyti, ko dar nepasakiau per pastaruosius du mėnesius. Telieka tikėtis laimingo atsitiktinumo, kažkokios informacijos, kurią atknis SR galų gale, kad ji nori būti išgelbėta. Iš minčių ištraukia policininko balsas:
- Aš visada maniau, kad neverta gelbėti žmogaus nuo savižudybės. Jeigu jis norės, tai persipjaus gerklę ir popieriaus lapo kraštu. Jeigu žmogus taip nusprendė - jo reikalas.
- Gal ir taip, bet pabandyti pakeisti jo nuomonę apie šį kraupų reikalą galima. Kaip gi žmogus gali priimti tokį sprendimą be antros nuomonės?
- SR galima laikyti antra nuomone...Grįžtant prie praktiškų temų, daug namų šitoje rajono pusėje aptverti aukštomis tvoromis ir barikadomis. Aš aišku galiu parėkauti su megafonu, bet garantijos, kad pacientas išeis iš namo, nėra.
- Aš susitvarkysiu.
  Man teko perlipti daug tvorų...
  Taip, tvoromis aš lipęs, tik tada dar neuždusdavau bėgdamas iki stotelės. Mašinos žibintai išplėšė rajono pragarą iš, atrodo, pirmapradės tamsos( kažkas iššaudė visus žibintus). Policininkas palinkėjo man sėkmės ir išvažiavo savais reikalais. Ką gi, išvis reikia džiaugtis, kad čia dar esama policininkų. SR pakeitė mano regėjimą į naktinį, bet nuo to man nė kiek nesmagiau. Kur tik pažvelgsi, benamės katės ir sudaužyti buteliai. Lyg koks piktas velnias būtų užsiėmęs šios rajono dalies dizainu. Lėtai žingsniavau bandydamas susiorientuoti, kur BIC namas...
  Jos namo nesimato dėl paprastos priežasties; jį užstoja medžiai ir improvizuotos barikados. Medžiai atrodo labai seni... Aišku kaip dieną, genetinė manipuliacija. Jokių normalių medžių rajone negali būti - seniai būtų pavirtę malkomis - čia bjaurūs mutantai. Pasitaręs su BIC prabėgau medžių ruožą. Jokių čiuptuvų ar ilčių nepastebėjau. Barikados, statytos iš senų kėdžių, iš parko suoliukų ir rąstų, gali skambėti juokingai. Bet taip nėra, jeigu ant viso šito grožio viršaus uždedi spygliuotos vielos. Amžius daro savo: kabarojausi lėtai ir neužtikrintai, porą kartų vos nenudribau, permesti striukę ant vielos pavyko iš trečio karto. Mano grakštus šuolis ant žemės labiau priminė akmenų maišo kritimą. Rimtai nesusižeidžiau: kelios mėlynės ir tiek. Kita kliūtis pasirodė esanti pats namas. Neradau jokių durų ar langų. Visa konstrukcija priminė konteinerį baldams, kokius mačiau uostuose. Vis dėlto pajutau, kad kažkas už manęs stovi greičiau nei SR. Tamsoje žibėjo jo žalios akys - padaras atrodė milžiniškas... SR balsas mane prablaivė. „Padaras“ tebuvo šveicarų aviganis. Jis žiūrėjo į mane savo keistomis akimis, o aš - į jį. Kilo mintis bėgti, bet greičiau nei pajudėjau, jau gulėjau ant žemės- aviganis klaikiai lojo ir staugė pranešdamas šeimininkei, kad kažkas neprašytas beldžiasi į jos nematomas duris ir sveiką protą. Išgirdau lengvus jos žingsnius( akis dengė šuns kailis). Tylą nutraukė lengvas krizenimas ir brūkštelėjamo degtuko garsas, mano uoslę pasiekė kanapių aromatas. BIC balsas buvo pilnas dirbtinio linksmumo:
- Daktarėli, kad tu save matytum. Atrodai kaip paskutinis rajono girtuoklis. Susidaužęs, purvinas ir užpjudytas šunim. Girdėjau, kad išprotėję pacientai laužiasi į gydytojų butus, bet čia dar blogiau.
  BIC įtraukė ir iškvėpė. Išspjoviau gumulą šuns kailio:
- Aš neįsilaužiau, bet atvykau pagal SR iškvietimą. SR nuomone, tu ruošiesi savižudybei ir aš noriu, kad tu bent apmąstytum savo sprendimą.
- Galbūt SR teisus. Vieni dėl savo talento gauna darbą, o aš dėl saviškio gaunu baudas ir priverstinį gydymą. Kur teisybė, a? Aš moku deginti- kiti moka kurti, bet nė vienas savo talento nepasirinkom.
- BIC nebūtina ieškoti darbo pagal savo talentą. Tu turi kitų sugebėjimų ir jų dėka gali uždirbti tuos pačius pinigus.
- Kokie mano tie kiti sugebėjimai? Galiu padirbėti pardavėja arba šliundra? Nors reikia pripažinti, kad man greičiau mokėtų už tai, kad apsirengčiau...
  BIC juokas maišėsi su šuns staugimu ir trumpam mane apėmė baimė, kad aš nugarmėsiu į patį pragarą su keistuoju šunimi ir liesa kaip kaulas piromane:
- BIC, atsipeikėk, viskas ne taip blogai. Jeigu nebedeginsi pastatų, tau atsivers naujų perspektyvų. „Naujasis Tikėjimas“ priima visus ir gyvena atsiskyręs nuo visuomenės miškuose. Jie dažnai neklauso savų SR, jie beveik nenaudoja pinigų ir yra laimingi žmonės.
- Daktarėli, jie laimingi žmonės, nes jie ryja visus miške rastus grybus. SR nebelabai ką gali patarti, jei šeimininkas guli apsivėmęs be sąmonės. Čia O\'Salivanas ir suklydo: SR per daug prisitaiko prie savo šeimininko. Mano SR kartais leidžia pirkti man degtukus ir benziną. Pagal jo nurodymus deginu nebenaudojamus pastatus. SR manimi rūpinasi ir tai nesusiję su žmonių įstatymais.
  BIC nutilo ir traukė suktinės likučius. Nieko, ko nebūčiau seniai įtaręs, ji nepasakė. Tik kaip išspręsti konfliktą tarp visuomenės ir piromanės... BIC sušvilpė ir šuo nurisnojo link jos. BIC atsiduso:
- Aš vertinu tavo rūpestį. Joks įstatymas tavęs neverčia manęs gelbėti ir lipti per barikadas, bet aš nebegaliu taip gyventi. Aš nebenoriu gyventi iš atsitiktinių uždarbių ir pašalpų. Aš nebegaliu pakęsti žmonių žvilgsnių, kai jie sužino, kad esu įvertinta dvejomis žvaigždutėmis. Ar į tave kas nors jau žiūrėjo lyg būtum nuodingas voras? Manau apmąstymų pakaks. Laikas panaudoti mano tėvo revolverį. Nesikrimsk - tai ne tavo kaltė, daktarėli.
  Reikia griebtis šiaudo, kad ir kokio menko šiaudelio:
- Aš galiu rasti tau darbą? Ar labai senas tas revolveris?
- Sakau, man reikia darbo su ugnimi. Revolveris - ne pirmos jaunystės.
- Skaičiau, kad pasenę ir nevalyti ginklai gali sprogti. Jeigu pasiseks, mirsi, jeigu ne - galėsi gulėti komoje ar likti invalide maitinama šaukšteliu. Už tokių leisgyvių priežiūrą gerai moka ligonių kasos. Kokia puiki prieglauda žmonėms su negalia: tave šers ir praus, o tu to net nesuvoksi. Viskas dėl to, kad nuspaudei gaiduką ir tavo smegeninėj užstrigo kokia ginklo dalis...
  BIC susvyravo ir pabalo. Jaučiau, kad jos valia tirpsta:
- Tu viską išsigalvoji. Seni ginklai negali sprogti... O jeigu ir gali... Kokie šansai išgyventi tokį įvykį?
- Būna dienų kaip tyčia, kai ta bjauri viena prieš šimtą tikimybė randa kelią į mūsų gyvenimą. Dar nė vėlu. Aš manau, kad galiu rasti tau darbą su ugnimi. Leisk man paskambinti. Nežinau, ar tau tai patiks, bet Baltajame Alksnyne įsikūręs krematoriumas. Jie degina lavonus. Turbūt nemėgsti lavonų, bet ugnies ten į valias. Pagalvok: ugnis ir pelenai kiekvieną mielą dieną.
- Jie manęs nepriims dėl žvaigždučių. Visi mane pasmerkė.
- Netiesa, aš tave suprantu, BIC, tiesiog turi daryti tai, ką darai geriausiai. Vienas skambutis, gerai?
  BIC linktelėjo, aš drebančiomis rankomis ištraukiau mobilų. SR padiktavo man privatų krematoriumo savininko numerį. Atrodo,kad tai užtruko amžinybę, kol išgirdau sniaukrojantį savininko balsą:
- Ar jūs žinote kiek valandų?
- Deja, praradau laiko pojūtį gelbėdamas jaunos merginos ateitį ir gyvybę. Aš, empatas Emilis Valaitis, prašau jūsų pagalbos. Čia mirties ir gyvybės klausimas.
- Gal galite pasakyti empato pažymėjimo numerį?
- Jūs gal girtas? Empatai neturi pažymėjimų!
- Teisingai, neturi... Bet iš kur man žinoti, kad jūs tikrai Emilis Valaitis?
- Užeikite rytoj pas mane į namus, kur ir dirbu. Nežinau, SR manau gali įrodyti, kad aš ir esu aš.
- Kuo galėčiau pagelbėti?
- Priimkite į darbą merginą, kuri pažymėta dvejomis juodomis žvaigždėmis. Ji yra piromanė, bet jūsų darbe ji rastų sau vietą pasaulyje.
- Aš negaliu priimti darbuotojų su žvaigždutėmis.
- Tada aš paduosiu į teismą, nes prisidėsite prie vargšės merginos savižudybės. Pastūmėjote ją į visišką neviltį...
- Pala, gal pusę etato ir galiu duoti.
- Velniop tą pusę, duokit viską ir baigta. Darbas ją saugos nuo mirties, turėkite sąžinės.
- Tebūnie visas, bet jūs apmokėsite jos padarytą žalą, jei tokios bus.
- Gerai, maloniai pašnekėjome. Merginos kodas BIC, dėl vardo ir kitų smulkmenų susitarsite rytoj devintą. Nevėluokite ir pasitikite naują darbuotoją su derama pagarba.
Padėjau ragelį, gal ir kiek perlenkiau lazdą. Bet savininkas pasitaikė irgi gana keistas. Visa kita vyko kaip per rūką, jutau, kad vos pastoviu ant kojų. BIC atidavė man ginklą ir mane apkabino... Išeidamas dar pasiėmiau BIC kanapes, nemanau, kad jų jai daugiau reikės. Lauke manęs laukė tas pats policininkas- mano žaliasis taksistas. Julija turbūt manęs laukia, bet dabar stiklas viskio man svarbesnis nei visos pasaulio paslaptys...