Šiltas vasaros pavakarys... Ošia jūra, pučia švelnus vėjas... Kopose žaidžia vaikai, o apačioje, prie jūros, per bangas bėgioja mergaitės. Viena iš jų Kristina. Kristina – linksma, šauni, miela ir labai draugiška mergaitė.Ji mėgsta stebėti saulėlydžius. Bėgiodamos mergaitės išgirdo šauksmą. Jos nesuprato, kas atsitiko. Tik apsidairiusios pamatė nuo kopos krintantį berniuką. Mergaitės puolė bėgti prie jo. Pirmoji buvo Kristina.Kitos išskubėjo ieškoti pagalbos. Kristina drąsiai pribėgo prie berniuko ir paklausė:
- Vaike... Tu gyvas?
- Aš jau pragare? Ar dangui? – tarė vaikis.
- Ne, kodėl taip sakai? – susidomėjo Kristina.
- Pragare, nes mane visą skauda, o danguje, nes matau tokia gražią mergaitę...
- Tada tu greičiausiai pragare, ne, aš juokauju. Pagalba tuoj atvyks... O iš tiesų, ką tau skauda? – tyliai paklausė mergaitė.
- Ai, kad ir pats nežinau... Atrodo, kad aš skilęs pusiau.
Tuo metu mergaitė iš toli išgirdo mašinos garsą ir pamatė švyturėlius.
- Atvažiuoja greitoji, – ji iškart perspėjo berniuką.
Iš mašinos išlipo gydytojai su neštuvais ir puolė prie berniuko. Jį įkėlė į mašiną ir išvežė. Berniukas vos spėjo sušukti:
- Ačiū, mergaite! O tavo vardas ir telefono numeris?
- Gal vėliau... – nusišypsojo Kristina.
Kita dieną tuo pačiu laiku mergaitės vėl bėgiojo. Ir Kristina pamatė tą patį berniuką, tik šįkart jau prie jūros, o ne ant kopų. Ji priėjo prie jo ir nedrąsiai paklausė:  
- Kaip tavo sveikata?
- Bingo!!! Super! Kaip gerai! – iš laimės net pradėjo šokinėti berniukas.
- Kas? Tavo sveikata labai gera?
- Ne... Aš radau tave! O tai ir svarbiausia.
- Mane? – labai nustebo Kristina.
- Taip... Na, atleisk, gal ir persistengiau taip sakydamas. Aš Marius, o tu?
- Aš Kristina... Tiesą sakant ir aš apsidžiaugiau vėl tave radus, – nusišypsojo Kristina.
Jie taip prapliurpė visą saulėlydį iki pat vakaro. Tada Marius palydėjo Kristiną iki namų, ir jie maloniai atsisveikino. Taip Kristina ir Marius susitikinėjo visą mėnesį, kol Kristina turėjo važiuoti namo. Tądien jie buvo itin linksmi. Kai atėjo laikas atsisveikinti, Marius tarė:
- Manau, kad aš tave įsimylėjau...
- Ką? Aaa... – pasimetė mergaitė.
- Na, supranti... Jaučiuosi lyg drugeliai skraidytų pilve, svaigsta galva...
- Gal tu sergi? – nusijuokė Kristina.
- Ne! Na... – susimąstė Marius.
- Taip, aš suprantu... Mano pilve irgi šoka drugeliai... – kukliai pasakė Kristina.
- Tai gerai... – apsidžiaugė Marius.
- Taip, labai...
Suskambo Kristinos telefonas. Ji atsiliepė ir po kelių sekundžių nubraukė ašarą, vos ištardama Mariui:
- Viskas, man reikia eiti... Deja...
- Bet... Palauk, aš tau kai ką turiu...
- Ką? Apie ką tu?
- Štai... Čia tau. Saugok ir brangink šia plunksnelę...
- Ačiū, tai pati geriausia, brangiausia ir mieliausia dovana...
- Tad iki...
- Iki pasimatymo...
Tada Marius pribėgo prie Kristinos ir ją pabučiavo... Mergaitė apstulbo ir labai smarkiai apkabino Marių. Marius nušluostė jos ašaras ir išbėgo. Kristina pastebėjo, kad ir Mariaus akyse suspindėjo ašaros.
Marius ir Kristina draugavo visus metus, vasarą vėl susitikdavo... Jie susirašinėjo laiškais, internetu, skambino vienas kitam... O Marius kiekvienais metais dovanodavo po mažą baltą plunksnelę... Kristina dar ir dabar turi sukaupusi visą puokštę baltų plunksnelių, kurios jai labai brangios...