Tylų vakarą mano žingsnius
Nusineš su savim vienuma.
Bet vis tiek sustingusi lauksiu,
Kol ištirps sidabrinė žiema.

Paklausysiu, kaip laša nuo medžių
Atvėsus širdžių šiluma,
Kaip upeliais nubėga
Nuo nubudusių pievų šalna.

Pamatysiu, kaip kovas
Ištirpins besmegenių viltis.
Nors su juo į namus
Ir paklydėliai paukščiai sugrįš.

Bet vis tiek sustingusi lauksiu,
Kol ištirps manoji žiema.
Pavėluotai nebyliai aš šauksiu:
Pasilik pasilik pasilik.