Mes sakom:
– Neturiu tam laiko.
O laikas bėga kur?
Rimtuos darbuos?

Dažnai pasakom
Netgi savo vaikui:
–Aš neturiu tau laiko.
O kas gi mums jo duos?

Mes sakom:
– Reikalai. Taip. Svarbūs.
O ar tikrai?
Ar tiktai tai svarbu?

Kodėl tuomet
Paliegę ir pavargę,
Mes viską vertinam
Kitu, visai kitu kampu?

Mes kalbam,
Kad jau pasiilgom,
Bet susitikti laiko vis nėra.
Tikrai nėra?

Ir lekia dienos,
Užimtos ir pilkos,
O mes prapuolę
savo bėgime.

Mes liūdim,
kai ko nors netenkam:
Darbų ir turto,
Savo mylimų.

Tuomet suvokiame,
kad visko mums užtenka.
Tik gaila pilkumoj
Pradingusių dienų.

Kai nesuradom laiko
Mes pabūti
Su mylimais drauge
Džiaugsme, o gal skausme.

Ir palaikyt, paguost,
O gal pabart truputį,
Bet taip, kad atsigautų
Žmoguje dvasia.

Neneškit man gėlių,
Kai iškeliausiu,
Geriau pabraidom
Pievose kartu.

Aš jų, pačių gražiausių,
Jums prirausiu.
Oi, ne, nerausiu – skinsiu,
Kad liktų ir dėl kitų.