Pasakojimas apie vieną nugirstą pokalbį

Šis pokalbis įvyko Laukiniuose rytuose, į šiaurę nuo Kus-kus upeliuko, klaidžiausiame Pusiaujo labirinte, vienoje apskretusioje tavernoje, kurios pavadinimą nutylėsiu. Viską mačiau ir girdėjau pats, nes sėdėjau tamsiausiame kampe, į dešinę nuo penktojo kampo, ties pačiu išėjimu į kitą matavimą. Gerai mačiau visus pokalbyje dalyvaujančius, jų buvo trys, o gal keturi, o gal ir trys, ir keturi, nes vienas tai atsirasdavo, tai išnykdavo. Negirdėjau pokalbio pradžios, tačiau kai Beveik nematomas trinktelėjo midaus bokalą į stalą ir garsiai sušuko:
- Caro nebuvo, caro nebuvo, caro nebuvo! – nori nenori atkreipiau į sėdinčius dėmesį. Tuomet ir užvirė diskusija, kurią pabandysiu Jums atpasakoti.
- Visada taip darydavom – į uostą laivais, o traukiniais iš uosto ir tiesiai į pietų ašigalį dalintis grobio. – tai ištarė būtybė, sėdinti į mane nugara, tačiau iš balso atrodė, kad ji moteriškos lyties. – Ir kur, po galais, mūsų midus?! – piktai sušuko ji, o po akimirkos jau ėmė kūkčioti lyg maža mergaitė.
- Mieloji, atleisk, neturiu, kas paguostų... – pliaukštelėjo jai per petį didžiulis dvigalvis monstras iš Septinto pragaro rato, jo visos penkios akys buvo skirtingų spalvų, o trys šnervės vis išpūsdavo garų debesėlius, nusistebėjau, kaip jo bendrai vis dar gyvi. – Va, žiūrėk, lietūs išplaus...
- Caro nebuvo, caro nebuvo, caro nebuvo! – sustaugė vėl atsiradęs Beveik nematomas ir aš nebeišgirdau sakinio pabaigos.
- Žinot, juk jau visi sutinka – žuvėdros, kirai, vandenų karaliai. – netikėtai prabilo iki šiol tylėjęs sraigažmogis, kurio kiautas gulėjo po stalu, o akys ant ūglio atšakų sukiojosi į visas puses, atrodė, kad jis vienu metu matė visus ir viską. Tuomet staigiu rankos-čiuptuvo judesiu sugriebė Beveik nematomą ir pabaigė: - Man taip reikia tavęs, tik tavęs – nerealiai, kad viskas praeitų taip, kaip turi būti.
- Caro nebuvo, caro nebuvo, caro nebuvo! – žagtelėjo tasai, po eilinio midaus gurkšnio.
- Man reikės proginės suknelė, kad galėčiau įsijausti į vaidmenį, juk ten visi apsauginiai vyrai tartum frakais apsirengę. – moteriškas balsas šį kartą suniurnėjo labai suokalbiškai. Monstras susižvalgė su sraigažmogiu, o viena iš monstro galvų šyptelėjusi sumurmėjo:
- Ir aš įsivaizduoju, kaip tu su progine suknele kilnoji kojas... – kažkas netikėtai švilptelėjo ore, pasigirdo skambus papliaukšt ir kalbėjusi monstro galva nusviro ant šono, kuriam laikui įsivyravo tyla. Ta proga užsisakiau trigubą lėkštę lervų sriubos ir juodojo midaus.
- Klausyk, - švelniai prabilo sraigažmogis. – baik tu su ta progine suknele, aš net girdžiu kaip jie tau sako – na, ir užpakalis, gal kiek aukščiau suknelę pasikelsi ir panašius įžeidinėjimus. Kiek laiko tu ištversi nedėjusi kuriam nors iš tų tipų į snukį? Pati supranti – mes turim neišsiskirti iš minios žioplių.
- Dieve gink, jokiu būdu negalime sukelti triukšmo... – monstro galva užtinusia akimi vos apvertė liežuvį, nežinia tik ar nuo smūgio, ar nuo išgerto midaus, nes tavernos šeimininkas vos spėjo pilstyti midų į ąsočius, o gal ir nuo to, ir nuo to.
- Jei tu vis tik nori proginės suknelės, pasakysiu tau taip: panele, čia tau ne vieta. – sraigažmogis kalbėjo tvirtu balsu, kuris nemėgo, kai jam prieštaraujama. – Juk mums reiks praeiti lyjančių žmogeliukų kraštą, kuriame tau pačiai teko būti. Pameni kaip vienas iš jų tau skandavo – gal todėl tu dabar nei nuoga, nei aprengta – kai tik tu nusivilkai šarvus? Pameni kiek laiko reikėjo, kol tu nusiraminai ir nebekapojai krintančių lašažmogių? Juk dabar mes tam neturime laiko. – vėl visi nutilo, girdėjosi tik čepsėjimas ir sliurbčiojimas, net Beveik nematomas vieną sekundės dalį lyg suakmenėjęs žvelgė į tuščią ąsotį.
- Vadinasi, sutarta – į miestą keliais, iš miesto autostradom, net nesvarbu ar po išlindimo į kitą matavimą, kuriame ieškojom ar suradom – neturi skirtumo. Alisa lauks mūsų prie mažėjančių skaičių lygmens, nelyginių dešimtainių viduryje, lygiai vienuoliktą pagal Saturno išbyrėjimą.
- Viešpatie, saugok, - atsistodamas sušnibždėjo monstras ir persižegnojo. – Man metas į vakarines pamaldas. Nuo griūvančių namų iki degančių urnų keliausiu pėstute. – susivertė į abi galvas po ąsotį midaus, numetė tavernos šeimininkui kapšą su monetomis, dar po akimirkos dingo duryse į kitą matavimą. Lengviau atsikvėpiau, kažkaip tapo gera nuo minties, kad kol kas, kol kas čia ramu.
- Caro nebuvo, caro nebuvo, caro nebuvo! – sušnibždėjo Beveik nematomas. – juk taip visada buvo: su vienais romanai, su kitais romansai, vieniems virvė po kaklu, kitiems aukso veršis. Juk svarbiausia, ik, kad tarpdimensinė saugos tarnyba, ik, nepabustų anksčiau laiko, ik ik...
- Teisingai pastebėta. – sraigažmogis kaip tik užsidėjo savo kiautą, dabar atrodė kaip tas riteris iš viduramžių pasakojimų. – Elgetoms karietos, ponai diližansais, o mes laivais ir traukiniais, tada šiek tiek pėstute, o tada į ašigalį. Tikiuosi midaus pakankamai turės senoji Atika. – Jo duslus nuo kiauto balsas skambėjo šiurpiai ir jau pamaniau, kad štai dabar kažkas turi įvykti, tačiau sraigažmogis dingo duryse kaip prieš tai monstras.
- Vėl be proginės suknelės, - sukuždėjo moteriškas balsas, tada pamačiau kaip būtybė pakyla nuo stalo ir pasuka išėjimo link. Mano ranka su bokalu midaus taip ir nepasiekė lūpų kai pamačiau kas yra būtybės veidą – tai buvo barzdotas gnomas, nuo vakarinės Balos pakrantės. Prie bokalo grįžau kai Beveik matomas vėl suriaumojo:
- Caro nebuvo, caro nebuvo, caro nebuvo! – pastatė ant stalo tuščią ąsotį ir dėbtelėjo į mane. Kilstelėjau savąjį bokalą aukštyn ir susiverčiau turinį į save kai vėl žvilgtelėjau ton pusės – tavernos šeimininkas tvarkė prišnerkštą stalą.
Štai tokį pokalbį išgirdau Laukiniuose rytuose, į šiaurę nuo Kus-kus upeliuko, klaidžiausiame Pusiaujo labirinte, vienoje apskretusioje tavernoje, kurios pavadinimą nutylėsiu. Tiesą sakant, nieko nesupratau ir buvau beveik pamiršęs šį pokalbį iki pat šios dienos ryto, kai paskutiniame Elfų naujienų puslapyje perskaičiau kriminalinę kroniką: „Vakar vėlai vakare, apie vienuoliktą pagal Saturno išbyrėjimą, buvo įvykdytas įžūliausias apiplėšimas per visą aštunto matavimo istoriją. Nežinomi plėšikai pavogė praeitį, įnešdami didžiausią sumaištį į dabartį. Carinėje aštunto matavimo paralelėje visi sutartinai ėmė tvirtinti - Caro nebuvo, caro nebuvo, caro nebuvo! Nors visos aplinkinių matavimų kronikos rašo, jog aštunto matavimo Carinė paralelė turi carą ir turėjo jį nuo Amžių pradžios, kuomet Didysis Riaugėtojas pasiskelbė esąs caras. Kol vyksta tyrimas, kas, kodėl ir kokiais būdais pavogė praeitį, tarpdimensinė saugos tarnyba bando kovoti su Caro nebuvo, caro nebuvo, caro nebuvo! protestantais ir atvesti juos į protą...“
Žagtelėjau, gurkštelėjau lervų kakavos ir šyptelėjęs sumurmėjau:
- Caro nebuvo, caro nebuvo, caro nebuvo!

(daina čia)