Atstatytaj Labanora bažnyčiāj mānā praprosanis vel groja vargonais, aidi chorā didinga gesmė kaip kadais …
          Ne Dievui raikėjā bažnyčiās šitos, - jo bažnyčiai yra šviesmečiai matas. Ne kunigui, saniūnui ar man, ā jos raikia mum visiem, ir tau, kampiuteriā vaike, kur internete, jai sudegus komentarą rašei - “Gerai, kad sudege, kam prietarų raikia…”
          Visa, kas buva praaity, yra mānā ir tāvā genuos, letuviškuos genuos sudėta, ir jei kažin kų tu išmesi, išmesi dalalį` savys. Tik kakių? Didžiuojames sava kilme, ale ar viskas par mus ir su mumis ir mūsų genais yra gerai?
           Un kokiā pagrindā išaugis mūsų genomas? Megindami tai pažint’, pirmiausia ažlipkim un lĕtuviškā pīliakalniā, katrų yra beveik kažnam didesniam kaimi, ā miestuos net pā kelis ir kartais su pilimis. Užlipkim ir pamyslykim. Kas juos supyla? Tegu ir nepyla, a nukasinėja kalnalių šlaitus, vis vien,- tai dešimtys, šimtai kubinių metrų, tūkstančiai tonų žemių perkasta, pernešta. A par visų Lietuvų, - milijonai…
          Ir kam? Gi tadu, kai juos pylā, preš du tris tūkstančius metų nepuolā nei kryžiuočiai, nei tātōriai ar maskoliai. Na vilkų, meškų gintis? Maž pātapā bijōjā? Ar kaimai tarpusavy kariāv? Kažin. Tai del ko?
          Gal juos pagal padavimus milžinai pylā? Ar takie patys kaip mes, tik su akmeniniais kapliukais kase ir kailiniais kvartukais suneše? Kiek tam raikėja žmanių? Kiek ten prākaitā pralieta? Kiek ten protevių dalalių na delnų ir pėdų pakavota…Ir krauja…. Mūs protĕvių genų…
          Del ko.?
Mysliju, kad del manįs ir tavįs. Del visų gyvenančių čia ir gyvīnsiančių pā mūs.
Jas pylā kaip švintoves ŽMOGUI, katrie tik runka runkan kartu dirbdami su gentainiais sukuria amžinas vertybes. Kaip ir Egĩptā piramides, menhirus. Kad suprastų, kad žmagus yra dydis genties, tautos vienybej. Žemepatis,-žemes valdovas. Veliau, pā tūkstančiā metų, pradėjus puldinėt priešam, sutvĩrtinā juos, kad apgint’ na priešų, pilėnų kraujā auka juos laistė. Saugājā sāvā, sāvā tautos genus ti pakavotus, sāvā gyvenimā prāsmī.
Kas atsitīkā, kad pasdārĕm kaip žydā bītēs, nešam medų tik in savus aviliukus, dā ir vienas iš kitā jį vāgiam. Vāgiam ir iš bendrā valstybiniā āviliā. Išeina teip, kad mes nužmāgėjām, iš bendruomenĩnĕs būtybēs civilizuodamies tāpām individualiom, plėšriom. Taip, nužmāgėjām. Manasis ė`go tāpā svarbiau až viskų? Ā gal tam mes asam viliojami kitų, kad mus gālima būt atskirt’ ir valdyt’. Priprātām svetimų būt valdāmi, mokāmi, mulkinami ir net to nesupruntam, ā savų vadų neturim. Ne, jų yra, tik kur jie veda…
                   Sąjūdžiā metais nejuokais nugūsdinām glōbālų pasāulį, kai suskabinām runkām ir pasākiām, - norim būt’ savim. Pradėjām kurtis iš naujā. Ale kaip sukrutā aplink. Kiek purvā bũvā išpĩlta ir tebepilama un mūs. Bũvām mōnijami ir gũsdinami. Ir jiem gāvās. Iš mākyklų beveik išvytas tautinis mokymas. Prichvatizuota net kai katrie piliakalniai. Sunaikinta sāvās gamyklās, darbininkai vergauna svetimuos kraštuos, ā Lĕtuvoj telaukiam investuotājų globalistų. Kad parsiduot ir brolius parduot.. Mūsų didieji verslininkai temoka atsivežt kinietiškų blizgučių, varžtelių ir dešimt kart brungiau parduot, a savų, dar dirbančių, prekes apdeda šimtaprocentiniais antkainiais ir galutinai juos sužlugdā.
                    Šimtmečius preš mus iš rytų ir vakarų ėjā priešai su klasta, šmeižtu, kalaviju ir kryžium. Kylā klausimas,- būt’ ar žūt’. Pasirinka bũvā būt’, supratus, kad ir Krĩstus yra meilā ir pasiaukojimas del žmānių, kad tai yra kelias in naujų žmāniškũmā pakopų. Deja ne visa žmānija surādā tũ keliũ ir pešasi, žudāsi,veidmainiauja Dieva vardu lyg šiol.
                 Nesuprasdami to, kodel kalbama venaip, ā dārāma kitaip parĩmām pakelė`m rūpintājėliais, bet vis vien tikėjām Dieviška Meila ir Žmogum ir stātēm tām bažnyčias,gražias, piliākalnių vertas.
Džiaugiuosi, kad atstatyta Labanora bažnyčia. Atstatyta didžiāusia dalim aukomis nuo litā iki šimtų tūkstančių. Tai buvo māžas Bāltijās kēlias, nes aukotājai suprātā, kad ji ne tik katalikų bažnyčia.
Kad joj mūsų krykštavimas par krikštų, tėvų jaunavedžių jaudulys, neišdžiūstančios kenčiančių ašaras ir viltys. Joj vel skamba sukilalių už laisvį priesaikās, joj pakavotās Karalia Baužia iš Prūsų atgabĩntās lĕtuviškās knygās,čia tebeskamba kun.A.Burbās palaiminimas cārā tremiamies labanariškiams až lietuviškų žodį maldoj. Joj partizanų kraujas, kun.Lir R.Puzonų, R.Grigo maldas až nepriklausomybį`. Joj skamba vargonininkų B. ir F.Chaleckų, J. ir M.Petrauskų vadavaujamų chorų letuviškas giesmes giedotas pačiais gūdžiausiais lenkinima, rusinima laikais. Ji naikintās, bet nesunaikintās tautos viena iš tvirtovių,mūsų skausmą ir vilties istorijas saugykla,joj mūsų ištvermės genai. Ją vertėja atstatyt ir del tavys, kompiuterio vaike, kad sugrįžtum tauton. Kad prie visa to prisilietes pasijustum tautos vaikas, a ne perdaužtas inksčiantis valkata šuva beklaidžiojantis pa glabalaus pasauliā dvasinį šiukšlynų.
Skaudžiai pažeistas mūsų tautos genomas. Svetimūjų ataneštās ydās ir sāvās klaidās kaip kirvarpās jį graužia. Nedaug trūksta, kad mes taptume nebe mes.
Atmeskim tai, kas mus nužmogina, kas atskiria nuo tautos nuo kūriančių ateitį žmonių. Genetikai sākā, kad nenaudojami žalingi genōmā genai yra blokuojami, atmiršta. Padarykim tai.