Man nereikia jausmų sumeluotų
Ir be džiaugsmo augintų gėlių,
Tiktai metai galės
Sudėlioti
Takui akmenis,
Aš negaliu.

Nebereikia vilties dovanoti,
Kaip žinia, ji – motulė kvailių.
Tegul verkia rytai
Darganoti,
Nesiskaudinsiu
Vėlei. Tyliu.

Nebereikia nei tavojo juoko,
Su sarkazmo gaida akyse.
Kai praeisiu, gali
Pamojuoti
Baltu audeklu
Sodo gale.

Tegul virkauja baltas berželis,
Kad arimais keliai paversti,
Nesubėgsim, nes
Usnys jau želia
Ir ant kelio, ir
Mano širdy.

Rašyt lapą naujai? Nežinau dar...
Va, vėl ašara papt vidurin.
O, svajonės bedalės,
Jums skauda?    
Šaltus juodulius
Vykit šalin.