Motinos rankos man švelniai sutaršo plaukus. Aš šypsau jai. Jai ir viskam kam, kam kažkada šypsojau.

Atmerktos akys nugramzdina į tylą. Tuštumoj skendi alyvų žiedų kvapas. Jų čia nėra. Kažkada buvo. Jos čia nėra. Nieko nėra.

Vakarykštės dienos, grandinėmis suėmusios širdį, sunkiai įsileidžia gyvybę, spurdėjusią žmogaus gyslose.

„Ar tu dar žmogus?“ – klausiu savęs. Ar aš dar žmogus? Ar tu dar žmogus?

Ugnis užgęsta nekurstoma.

Šįryt jau laukiu rytojaus, gal rytoj prabusiu sapne. Motinos rankos ir alyvų žiedų kvapas nenuskęs kambario tyloj.

„Užmik“, – kartoju sau. – Užmik.

Ir nebyrančios saujos juoko vėl bėga kartu su manim. Bėga po sodus alyvmedžių. Kažkur čia slepiasi šviesus rytojus. O gal greičiau – šviesūs laikai.

Rytojaus nėra, kaip ir nėra praeities.

„Prabusk...“ – švelnus tavo balsas. „Prabusk...“. „Mam...“ „Prabusk...“ – šypsaisi...

Kai tu šypsaisi, kvepia alyvom... Žinojai?