Auksinis grūdelis, tylus toks ir kietas,
Sumanė ieškoti pasauly sau vietos.

Gulėjęs tarp brolių tamsiam sandėly
Nusprendė ištirti, ar žemė gili?

Senolis, pasėmęs grūdelių sėtuvę,
Laukams rudeniniams juos nešė lauktuvių.

Mažasis grūdelis Saulelę stebėjo
Ir josios artumo taip stipriai ilgėjos.

Prisiminė jis, kaip vaikystės kraitelėj
Sūpavo jį, šildė, globojo Saulelė.

Dabar jis ketina ištirt žemės gylį –
Tokia jo svajonė, tad jis kantriai tyli.

Senolis arimuos švelniai grūdus pasėjo.
Jie skraidė, paskraidę ant lauko ilsėjos.

O žemė juos apglėbė, šiltai apkabino,
Sūpavo, mylavo, drėgme pamaitino.

Grūdelis nustebo, tiek gavo gerumo,
Kad pats jau nebetelpa savy iš storumo.

Taip keista mažajam, nežino kas vyksta,
Nauja gyvastis vidujai sparčiai dygsta.

Suskilo kieta jo auksinė luobelė,
Iškišo nosytę gležnutis daigelis.

Nutaręs, kad žemė gili ir gera.
Ieškos jis toliau, kur vieta jo yra?

Šaknim įsikibęs Žemelės tvirtos,
Nors gležnas ir jaunas, smalsiai paieškos.

Ir skverbės daigelis aukštyn, vis aukštyn,
Į žemės paviršių prie Saulės artyn.

Baltuose ankstyvojo ryto rūkuos
Daigelis pabudo beaugąs laukuos.

Šalia daug jo brolių lingavo žaliai,
Voratinklius pynė ant smilgų vorai,

Saulutė sušvito visų akyse.
Ir užgimė daigui jaunystės drąsa.

Jis grūdinos sparčiai rudens darganoj,
Baltuos pataluos miegojo žiemoj.

Kantrumu apsisiautęs ramiai laukė dienos,
Kai ir vėl atsigaus prie Saulutės – mamos.

Žinojo daigelis kažkaip nejučia,
Kad toks jo gyvenimas, tokia jo tiesa.

Lėtai patyliukais šypsojos dangus,
Atbėgo pavasaris į pievas, laukus.

Pažadino daigą vyturiuko giesmė,
Lietaus gaivoje jam ryškėjo esmė.

Ir puolė jis stiebtis į Saulę aukštyn,
Vis augo, gėrėjos žvaigždėtom naktim

Ir jautė, kaip bręsta nauja jam galia,
Kad jis nebe vienas – ir broliai šalia.

Išsiskleidė vasara, suaugo daigai,
Ir varpomis bręstančiomis išplaukė rugiai...

„Tai štai kas esu! Tik grūdas buvau...
Dabar, ko ieškojau, aš jau supratau,

Iš žemės gelmių, iš Saulės globos,
Lietaus ir žvaigždžių bei rankos šiltos,

Surinkęs gerumą, savy auginu
Ir varpą grūdelių savų brandinu.

Kai jie išbyrės, iškeliaus iš manęs,
Jie manąją meilę ir gyvastį tęs.

Vieni augs ir vėl – vaikystę minės.
Kiti duonos riekėj ant stalo gulės.

...

Grūdelis mažutis kadaise buvau.
Ieškojau, kas aš?
Rugiuose suradau...“