Nenuvylei manęs tu, pasauli, sutvertas
Su klaidom, su viltim ir su laiko tėkme.
Mes gyvenam kartu ir suprantam, kad verta
Kelti savo sparnus begalybėn drauge.

Teko bristi giliai, kur sustojus gyvybė.
Išplauti ten krantai ir neauga žolė.
Ir nė karto, nėkart tu manęs nenuvylei –
Prie uolų aštriabriaunių neteko kalėt.

Prirakinta esu prie gyvenimo medžio,
Prie trapios šilumos tavo rankų tvirtų.
Atradimai ir klaidos... Vien džiaugsmo sau meldžiam.
Likom taip nesupratę, kad ši laimė – tai tu.

Šitiek džiaugsmo – išaušta šviesus naujas rytas,
Tylus miško ošimas, nuskambėjus daina,
Vakarai sėdint dviese... Pasaulis tau kitas,
Kai žinai – gyveni ir esi ne viena.