Pamilo vieną kartą karalaitis
Kuklią, neturtingą merginą.
Jis mėgo vakarais pas ją užeiti
Ir jos širdį laimėti mėgino.

Jos tėvas sėdėdavo piktas,
Motina tyliai verpė prie žvakės.
Mergina išbėgdavo jaunikio pasitikti,
Laime blizgėdavo jos akys.

Bet karalius, kai pamatė marčią,
Trenkė į stalą ir užrėkė: „Ne“.
Nuotaka nubraukė ašarą karčią,
Jaunikis tarė: „Viską išsiaiškinsim kare“.

Ir karalystė per pusę skilo
Kai karalaitis su tėvu kovojo.
Jie kovėsi, kol mėnulis sudilo,
Kovėsi ir nepaisė pavojų.

Bet žuvo mūšy karalaitis,
Jo nuotaka daug ašarų išliejo.
Nustebo visi, kai paprasta mergaitė
Už senojo karaliaus ištekėjo.