Fėja krikštamotė velka man švarką vilnonį,
Guldo į lovą ir sako: „dabar jau miegok,
O kai nubusi – bus lūpos siaubingai raudonos,
Nenusigąsk ir svarbiausia – šiltai apsiklok“.

Akys užlimpa lyg būtų medum apkratytos,
Šlama kažkur paausy ajerai –
Prieraistis, pelkė, suspaudus tarp pirštų mažytę
Spanguolę, trykšta gyvatės nuodai.

Klykteli gervė ir nuspiria bailį mėnulį.
Suunkščia minamos žolės kažkur po padu.
Lyžteliu pirštą, sužvanga žilvičio karuliai,
Ir netikėtai visai su tavim nubundu.