Ilgai mislijau, kaip atsakyte in šį klausimų. Šeimoj, kiek atamenu visadu naudojam įvairias žalalas arbotam ir liekarstvam. Rozais interesna pakeliaute pa prisminimų lunkas. Iš tumsas ima kilte aiškūs vaizdai. Kuo daugiau insgilinu, tuo ryškesni anys daras. Dažnai sava prisminimuos atrundu babulytį. Kaip ana atrodę? A gi nediduke, miela senučiuke. Lūpasna dažnai šmėžuodava šypsena, pasakajimai virsdava tikrovi. Ana tarsi atversta knyga, katrų vis magėja taliau skaityte. Iš jas sužinojau sava krašta istorijų, papračius.
Babulytes kambariokas visadu kvepėdava kažkokiu interesnu kvapu. Un sienų kabėdava ryšuliokai įvairių džiavintu žalelių. Tikriausiai žalalas ir skleisdavo tų nastabų kvapų. Kiek atamenu, babulyte arbotų visadu darydava tik iš tų paslaptingų augaliokų. Tadu, a ypač žiemų, visi namai ažkvipdava žydinčiu pievu, mėtų darželiu. Ot keldava nuotaikų ir intraukdava pokalbių verpetan. Arbota suartindava. Su jas kvapu išsiliedava rūpesčiai ir nesekmes, džiaugsmai ir liūdesys. Išsikalbėjus širdy likdava lingviau.
A ut un  palunges stavėja didžiulis vazonas, kuriam auga augalas. Anas buva starais sultingais lapais, su pielas spygliais. Babulyte juokdavas, kad anas jas „dakteriokas“. Ir tikrai, ja pagalbu gydes daug susirgimų.
Vienas liekarstvas skonį da lig šiol atamenu. Fui, tikrai buva neskanu. Kas ti buva? Tai tą augalą supjaustyti lapai smulkiais kubeliokais, ažpilti medum. Babulyte kas rytų suvalgydava ta maišalą pa šaukšteliokų, kad kvarabas nekibtų, kasulys neažpultų. Ir žinat, ana nigdi nesirgdava. Dabartes jau žinau, kad tas stebuklingas augalas vadinas alijošium arba alvasu. Ne rozų teka dėte un žaizdų, kad nepūliuotų. Takių liekarstvų ašei mylėjau. Ana ramina skausmų, mažina tinimų.
Rozų babulyte nulauže alvasa atžalų ir insadiną mažan vazoniokan. Negrait, bet atžalėla prigija ir ėme augte. Tadu tų „daktariokų“ ir gavau davanų. Alvasas lig šiolei auga par mum. Anas jau daras panašus in tų iš prisminymų. Išsikeroja, išlaide daug naujų stebų. Anas mūsų šeimų gyda ir sauga prisminimų ape babulytį.
Kolei ašei buvau maža, man būdava baisu, kai inspjaudavau pirščiokų. Bijojau, kad iš manįs neišbėgtų visas kraujas ir nenumirčiau. Ir ti vėl gelbedava mano babulytę. Ana tekina pabegom bėgdava  pievan kraujažalas ješkote. Ju apvyniodava žaizdų ir kraujas nustodava tekėte.
A rozų, tai jas gydymas mani viškai apgundiną. Buva žiema. Ašei pjaudama kaimiškų sūrį inspjoviau pirštų. Krauja lašai ėmė tekėtę un grindų, ašaras liejas upelioku, iš gerklas išsprūda garsus blevimas. Atbėga babulyte, apsdaire un palubį, paslypėja un kėdes ir iš vorą atajame varatinklį. Tų varatinklį aždėjo un žaizdas. Jemiau da garsiau bliaute. Mat, ašei bais bijojau varų. A čia tą vorą tinklų man un pirštą apvynioją! Mani babulyte ilgai tilde, a ašei iš baimes stavėjau ažsimerkus. Kai atsmerkiau, kraujas jau nebetekėją. Voras kitam kumpi tupėją ir tarsi juokes iš mana panikas.
Daug takių nutikimų galėčiau paporint gaila ir markatna, kad babulytę jau paliką šitų pasaulį. Daug ką da narėčiau iš jas sužinote ir išmokte. Bet, matai ...
Dabartes medicina jau prapaguoja ir takiuos gydimą mėtadus, bet nebėr kam pamokyte, kaip gydytes paprastais augalėliais. Nu, nemažna sakyte, kad tai paprasti augalėliai – tai augalai stebukladariai. A, žmones išmanančius anų savybes raiktų timpte vešumon. Lai anys išmoką mūsų kartų gydytes sveikiau.