Lošimas. Per daug gyvenimo

Audringos sielos jaunas poetas
laukia traukinio prie Petrapilio
ir važiuos į Carskoje Sielo.
Ką jis ten darys?

Neramus pavasaris sninga ievos.

Jūrininkai nepastovi ant žemės
pamiršę jūras spjaudo į žuvėdras
trankosi po viešnamius vemia
ir staugia dainas kur tik vienas motyvas.

Išalkusioje žemėje auginame įnamius.

Net rubuilė prostitutė Oksana
gavusi pora rublių iš kalvio
bėga per gatvę iškeisti juos į baksus
bet ją nutrenkia lokomotyvas
perkūnija tėviškėj griūva samanota bakūžė.

Neišmokusi skaičiuoti iki
dvidešimt vieno rauda gegužė ašaroja.

Akis ne laiku krenta karaliai žiauriai per daug...
Langas Indausas

2012-02-25 11:16:07

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2012-02-25 23:27:52

tokia jau ta realybė, įdomios eilės, savitos

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2012-02-25 19:07:11

Autorius, kaip visada, žiaurus savo tiesomis. O juk tiesa, iš tiesų gali būti žiauri - toks yra gyvenimas. Čia matau dabartį sumišusią su carinės Rusijos praeitimi. Man autoriaus eilės yra priimtinos, jos parodo tai, ką mes paprastai pernelyg sutaurinam.