Audringos sielos jaunas poetas
laukia traukinio prie Petrapilio
ir važiuos į Carskoje Sielo.
Ką jis ten darys?
Neramus pavasaris sninga ievos.
Jūrininkai nepastovi ant žemės
pamiršę jūras spjaudo į žuvėdras
trankosi po viešnamius vemia
ir staugia dainas kur tik vienas motyvas.
Išalkusioje žemėje auginame įnamius.
Net rubuilė prostitutė Oksana
gavusi pora rublių iš kalvio
bėga per gatvę iškeisti juos į baksus
bet ją nutrenkia lokomotyvas
perkūnija tėviškėj griūva samanota bakūžė.
Neišmokusi skaičiuoti iki
dvidešimt vieno rauda gegužė ašaroja.
Akis ne laiku krenta karaliai žiauriai per daug...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-02-25 23:27:52
tokia jau ta realybė, įdomios eilės, savitos
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-02-25 19:07:11
Autorius, kaip visada, žiaurus savo tiesomis. O juk tiesa, iš tiesų gali būti žiauri - toks yra gyvenimas. Čia matau dabartį sumišusią su carinės Rusijos praeitimi. Man autoriaus eilės yra priimtinos, jos parodo tai, ką mes paprastai pernelyg sutaurinam.