Atitolusios sielos gadina akis –
Mes greta vienas kito per dieną nematom.
Žodžio ašmenys aštrūs dalimis suraikys
Buičiai tramdyt per amžių sudėtą sveikatą,
Iš namų padorių liks tik šlamšto krūva,
Jo nei man, anei tau net už ačiū nereikia,
Bus sunkiausia ką veikiam kartu besuprast –
Juk abu iš esmės šitą būvį prakeikėm.
Tuščią lukštą kadaise būtos bendraties
Menkas skersvėjis gali drūzgais išnešioti.
Tu arti. Tereikėtų tik ranką ištiest,
Bet nėra nei liepsnos, nei žarijų – tik suodžiai,
O jausmų tuštuma tartum raistas gili,
Net didžiausia auka jos užpildyt negali.
Štai kodėl būti mano daugiau negali,
Štai kodėl mes abu nors gyvi, bet atšalę.
Tai juokinga, ką mudu vadinam turtu –
Nugyventų gyvenimų atplaišos menkos.
Dulkių saują dalinamės kruopščiai perpus,
Abiejų akyse aklo ašaros renkas.