Tą rudenį buvo trošku ir nemylima,
Suvarstyti lauko žibintai pamiršdavo drąsą,
Išeidavom kartais naktų skareles prisipylę
Ugnies ir švelnumo, bet likdavo akys.

Ir miesto rainelės ant pamesto grindinio,
Tarp dulkių ir žodžių užmindavom sakinius,
Kalbėjom iš lėto, kol pildėsi indas,
Kol šoko languos blyškūs kūnų latakai.

Nutekėdami tiltais kaštonų kauliukuose
Skiedė vandenį pauzėmis, lijo ir lijo,
Kol šaligatvių dulkės išėjo į rūką
Ir prie kranto žvynuotais veidais pasivijo.

Žingsnių gniūžtės per upę neskirdamos oro,
Laviruodamos pirštų turėklais nuimdavo kaukes,
Iš padangės tylos, prijaukindami svorį
Po šaligatvių langu du akmenys augo.