(Sakmė)

I

Seniai seniai, prieš porą šimtų metų,
Kai kaimą slėgė baudžiavos našta,
Prie Nemuno krantų jauna mergaitė
Pavasarį sutiko su daina.

Dainavo ji apie žilvičio šaką,
Pražydusią geltonu švelnumu,
Kaip papuošė supintą ilgą kasą
Pirmu melsvu žibuoklės žiedeliu.

Rodės, tiktai dangus sugėrė dainą
Ir  Nemuno nerimstanti vilnis,
Bet būna metas, kai iš kažkur ateina
Akimirkoj užgimusi lemtis.

Pamiškėje, ant pabalnoto žirgo,
Dvaro ponaitis dairės į šalis,
Mergaitės balsą plaukiantį išgirdo
Ir suvirpėjo užgauta širdis.

Pavijo žirgą ten, kur blaškės aidas
Neįmintos lig šiol jam paslapties -
Iš kur ir kam strėles Amūras laido,
Ar jam žinot, ko kartais vis ilgies?

Kur neseniai dar grūmės ledo lytys,
Įlipusios į skęstančias lankas,
Nauju rūbu puikavosi žilvitis,
Plačiai išpylęs auksines spalvas.

Po juo mergaitė...
- Kieno ji gali būti? -
Pažvelgęs atidžiau, ponaitis mąstė...  
- Juk tai Ieva, baudžiauninko dukraitė.
Gražiai nuaugusi, seniai juk matė.

Pasuko žirgą atgalios į dvarą,
Tik akyse šviesus paveikslas liko –
Mergaitė, palenkusi žilvičio šaką,
Ir jos daina... ilgai vis nenutilo.  

(Bus daugiau)