20 dalis

Dievukas pavirto į milžinišką drakono ir gyvatės hibridą. Ant raumeningo kaklo augo penkios drakono galvos. Nuo gyvatiško kūno šakojosi keistos ataugos, ant kurių taip pat augo galvos , tik labiau primenančios žalčio. Vienos galvos spjaudėsi ugnimi , kitos nuodais. Mes išsisukinėjome , negalėjau paleisti į darbą liepsnosvaidžio , teko prisidengti kupolu ,po mutageno magija valdėsi tikrai lengviau. Faustas svaidėsi kerais lyg pamišęs, įvairios šviesos taip blyksėjo , kad man teko prisimerkti. Kerai neveikė šito padaro. Faustas išsitraukė savo kardą ir puolė galvas , aš su puikiu nykštukų kirviu- kojas. Padaras judėjo velniškai greitai savo toniniam svoriui. Faustą nupūtė ugnies srovė , man žaltiška galva kirto liežuviu ir vartydamasis nukritau ant žemės.
Dead One kažkur dingo. Jo taktika buvo aiški : palaukti tinkamos akimirkos ir vienu kirčiu pribaigti priešą savo ypatingu ginklu. Dievukas tai irgi suprato : jo galvos sukosi 360 laipsnių kampu ir ieškojo vaikinuko su jam mirtinu kardu. Jis dingo kaip į vandenį- nė vienas jo nematėme. Aš pašokau ir atakavau liepsnosvaidžiu , dievukas susikūrė milžinišką plieninį skydą ir to pakako atsižvelgiant į jo dydį- tai nieko keisto. Faustas jį perkirto , bet naguota letena nubloškė jį žemyn. Aš mosavau kirviu , bet vis turėdavau bėgti nuo ugnies kamuolių ir nuodų. Faustas kažką suriko ir ėmė augti –po minutės jis dydžiu prilygo dievukui. Du namus primenantys priešininkai susikibo kaip du imtynininkai ir nenorėjo paleisti vienas kito. Tada atsirado galimybė. Aš deginau pabaisos nugarą , kol Faustas spaudė ją savo gniaužtuose. Vieną gyvatiška galva įkando Faustui į koją ir jis nugriuvo. Nuodai jį paralyžiavo ir jis sudejavo. Griūdamas dar spėjo užmesti tą patį užkeikimą man ir aš išaugau į pabaisos aukštį. Mano ginklai padidėjo kartu su manimi. Aš išsitraukiau kirvį , jis ietį ir prasidėjo bjaurus sukimasis vienas aplink kitą. Kad ir kaip suktai smūgiavau , jis vis tiek atremdavo ir smeigdavo man ieties smaigaliu ar stukčiodavo man į kaktą. Jo ugnies kamuoliai vis dažniau į mane pataikydavo. Faustas lėtai , bet užtikrintai šliaužė prie mūsų. Pačiu laiku jis sugriebė dievuko kojas. Aš numečiau kirvį ir šokau ant jo su peiliu rankoje. Ridenomės keistame kamuolyje , primenančiame gumines gyvates iš saldumynų automatų. Aš dūriau , kur papuolė , bet vienai drakono galvai išdūriau akis , o viena gyvatiška buvo atskirta nuo kūno. Nors ir kaip jį spaudėme , jis vis tiek mane nusimetė ir pašokęs spardė Faustą. Tas šyptelėjo ir suvarė jam savo visagalę  kataną , kuri dabar atrodė miniatiūrinė, į kelį. Dievukui atėjo eilė kristi : jo koja subyrėjo tarsi perdegusi cigaretė. Katana susmigo į Žemę. Mano didėjimo užkeikimas nustojo veikti ir aš vėl susitraukiau. Skubiai nubėgau lyg geriausias pasaulio sprinteris ir griebiau kataną. Faustas ir dievukas vartėsi ant žemės bandydami sulaužyti viens kitam kaulus. Aš įsibėgėjau, pašokau ir kirtau iš visų jėgų. Mutagenas darė stebuklus -mano jėga ir greitis pagerėjo. Trys galvos nusirito ant žemės. Faustas galutinai atsigavo ir pakėlęs dievuką trenkė jį į sulenktą kelį. Aiškiai išgirdau , kaip lūžo stuburas.
Pabaisa ėmė svaidytis galingos elektros išlydžiais ir mums teko atsitraukti. Tas užsispyręs, išprotėjęs profesorius nesuprato , kada baigti kovą ir manė , kad dar gali kažką pasukti vien dėl savo dieviškumo. Netikėtai sudrebėjo žemė. Kažkas blykstelėjo. Pabaisa suriko ir sugargaliavo. Staiga hibrido krūtinė sprogo ir iš ten iššoko Dead One. Širdies gabalai gulėjo ant žemės aiškiai parodydami , kas nugalėjo. Jis pergalingai mosavo savo kryžiaus formos kardu.
Faustas pribėgo prie lavono ir sugriebė kažką, ko mes nematėme .Jis parodė mums sielos akmenį. Jo pasaulio gyventojai turėjo savybę matyti ir panaudoti šituos akmenis perimti nukauto priešo savybėms. Jis jį mums turėjo apšviesti specialia liepsnele, kad jį matytume. Faustas pasiūlė jį Dead One , bet tas atsisakė. Jo taktika , beje ,buvo paprasta , bet nuostabi :jis įsirausė į žemę lyg žiurkėnas ir sulaukė puikios akimirkos susmeigti kardą į nugarą ir per ten kulkos greičiu susmigti į širdį. Mes apieškojome teritoriją tikėdamiesi rasti dar sužeistų drakonų , bet, atrodo , mūsų sutikti buvo vieninteliai. Patraukėme atgal prie portalo ir pamatėme tai,  ką jau žinojome. Portalo nebebuvo -dievukas nemelavo , o pasauliai susiliejo. Faustas suveikė teleportaciją į smuklę , kur mus pasitiko džiaugsmingi šūksniai. Jie kiek aprimo , kai kažkas pagaliau pamatė , kad portalo nebėra.
Kilo gana didelis sąmyšis , bet Dead One iššovė į lubas savo antikvariniu pistoletu ir visi aprimo. Visi greitai susitaikė su susiliejimu. Visi jau gyvenome kartu , nors dar prieš tai turėjome atsiskyrimo iliuziją .Dabar viskas tapo aišku. Dingus dievukui išvalyti pasaulius nuo vorų ir kito nelabo daikto darėsi įmanoma. Niekas nebekurs naujų šlykštynių ir miestai bus atstatyti. Daug kas grįš į jau pamirštus namus. Kai kas liks su naujais draugais stovyklose ar nykštukų mieste. Bet tai įvyks vėliau.
Pirma visi norėjo švęsti. Išnešėme stalus į gatves. Sukūrėme didelį laužą. Miško elfai atitempė pypkes ir kanapių. Visi gėrė , rūkė ir valgė iki sąmonės netekimo. Dead One trumpam dingo ir grįžo su savo mergina Evelina ir lobiu, kurį išdalino gyventojams. Gyventojų sulėkė iš visų stovyklų ir miesto. Visi džiaugėsi nauja pradžia. Faustas sėdėjo atokiau nuo viso šurmulio -jam teks atremti orkų puolimą , nors ne visai supratau aplinkybes... Dead One gėrė savo alų ir turbūt apmąstė kitų dviejų dievų puolimą. Jis , aišku, taktiškai nutylėjo , bet man teks ten dalyvauti. Buvau jam skolingas ir įsivėliau į jo misiją labiau nei norėjau. Taranciell sėdėjo ant kaladės šalia manęs ir, gurkšnodama vyną, glostė man ranką Nereikėjo nieko sakyti -viskas susiklostė taip , kaip turėjo. Annataras pamatys pasaulį jau visai kitokį