Kadū kadais, sanais laikais, pria gražios tykios ũpēs gyvēnā kavolius. Ānas bũvā kavōlių kavōlius,-tokius kalavijus nukāldavā, kad kitų mandriausi ginklai jų paliesti šukĕm subyrė`davā. Ā kiti innagiai jo nukalti rōdēs pria runkų lĩpā, dĩrbdavā žmōnĕs jais ir dīrbt‘ nārė`davā.
Jo namai bũvā gražiai išrė`dyti, ir namuose ūžiā graži šeimyna - trys sūnūs kaip ũžālai ir gražuolās žmona su dukra. Sūnai jau bũvā paāugį, ir par dienas pabaliais kāsdavā rudus gelažingus gargažius, juos kalnāliā šoni degindavā ũžālinēm mālkām, ā išdegtus kalvė`j tėvas sukāldavā krĩtĕsna, iš katrų ir nukāldavā visākiausius rākũndus. Dukrālā su motinu verpdavā ir āusdavā gražiausius āudeklus ir siūdavā šeimynai aprė`dus. Ale kas turi, tai tām, sākā, ir dievas dā dādeda. Dāvanōjā ānas jiem dā vienų sūnēlį. Gimē pagrandukas bais drābnas, ale visų meilās sušildytas grait āugā, pasvĩjā ir net linkiā vĕnamĕčius. Tik, va, par mamos meilį`, bũvā nā visų darbų, atvaduotas ir uliodavā paskui jų undarokan inskabĩnis.
Jau gerokai jam paāugus tėvas sākā:
-Čėsas ir tau rimtesnių darbų pasmokyt‘,- ryt aisme kalvė`n .
Nuvejus, jam niat žādas ažkrītā. Didžiuliam žaizdri žērė`jā ungliai, visur bũvā pĩlna suodžių, dūmų, dzĩndrų. Tėvas pādavē kūjaliōkų, parōdē, kaip inkaitintų gelažį raikia kālt‘, pālēpē nukālt‘ mōčiai kačērgų ir pats išējā un vyrasnius sūnus krĩčių parsgabīnt‘. Klausā uliōdamas, girdis vis –tin, -tin.
-Kāla māžis,-džiaugĕs tėvas. Grįžis dabōja prā durų plyšį, āgi, brāliuk tu mānā, ānas atsisėdis un kaladēlās ir su kūjaliōku daužā par prēkaliōkų,-tingina. Susōpā tėvui širdį, nukalā kačērgų, liepē parnešt‘ mōčiai.
Ā mōčia kad prikepus pyragų, koks džiaugsmas,-mažis nũkalā pĩrmų kačērgų. Tik tėvas bũvā markatnas, ā broliai kikēnā.
Nužydėjā pavasaris, tėvas sutaisē dalgius, narāvijās šēnapiūtei. Sāulai tēkunt stōjā visi pradalgiuos. Jaunėliui tėvas papũstē dalgį, parodē kaip jį sukt‘, kad žālālā gult pradalgin, padrūsinā.,- niekas negimē mākėdamas- ir nuvārē pats plātų prādalgį paskui sūnus.
Braukdami prākaitų, grįžta ānys atgalio pradėt‘ naujų ažuoganų, daboja, jaunis prādalgiā pradžioj tebepũstā dalgį, - tin - gin, tin - gin. Niat nemĕgīnis pjaut‘...
-Nu ko čia tu tingini,- klausia.
-Kad ānas pats nepjauna ...
Nuskvatōjā brōliai ir nā tō teip ir priliīpā jam Tīngiā vardas.
Ānas ir nesnarāvijā kū nārs rimčiau darbuotis, visōkius dzinguliukus jau pusbernis su vaikais lakstydamas cīngindavā. Nārėjā ataduot‘ vaidylai, kad pramōkyt kanklām kankaliuot‘ar rāštā, ale ti mōkytis raikia, ā tas tai ne jām. Teip ir trynēs ānas pria tēvų ir brōlių tol, kol neatājā ir jām čėsas.
Sākā, bėda niekad viena ne ũliōja. Kai puola, tai visas tuntas. Užpuolā jų rāmų krāštų plēšykai atsbāstį iš svietą pakraščių. Vyriausi sūnai ir tėvas pagalundą kalavijus, pakāustē žirgus ir išjōjā gimtos žemēlās gint‘.
-Dabōk mātinėlį` ir siasũtį,-prisākiā išjodami Tīngiui.
Baisiās bũvā kautynēs. Iš tōlā girdėjās mūšią ālasas,upi kraujai tekėja ir negyvēliai ju plaukiā. Tīngis ažu pēčiaus tupėjā ir iš strōkā drabėjā, ā mātinėlā nelaimį nujausdama ištisai raudōjā. Pā kelių nedėlių prijōjā jaunas vytis un juodbĕriā žīrgā ir sākā:
-Nuvījām tōli nevidōnus, daugiau neatais, tik, va, ir jūsiškiai negrįš. Kartu priešus kapōjām,daug jų nukirtām, ale ir ānys sāvā gālvas un tēvynēs aũkurā padėjā. Tėvas mirdamas man prisākē dukrĕlį` paimt‘ glābōt‘,- ar aisi až manys gražuolė`la...
Ištĕsiā jam runkų dukrālā, sė`dā un jo juodbĕriā ir išjōjā su karaivėliu.
Līkā mātinėlā raudanti su Tīngiu,- niat prisglaust‘ nėra pria ko-tas iš ažupečkiā neišlenda.
A gyvīnt‘ raikia. Išpardavē viskų, kų artimesni, kų talimesni pirkā, pravālgē, ir mātinėlās širdis nedaturė`jā. Pakavōjā jų susiedai aukštam kalnālį pā beržiōkais, kad nārs gegũtē pria kāpā pakukuot....
Tīngiui gi ir āšara neiškrĩtā, aba ānas tik savi mylė`jā...
Va, tadu ir prasdėjā jo bėdās. Vālgyt‘ noris, ā namuos gi tuščia, niat pēlās pabėgā.
Nelīkā niekā kītā ,kaip ait‘ par žmones,- ūbagaut‘.
Daug gerų žmanių yra. Kai mātā, kad kam bėda, - ištiesia runkų. Duodavā ir Tīngiui, ale dabōdami, kaip jaunas drūtas vyras krumta kitų prakaitu augintų duonų ,klāusdavā:
-Ar tau neatrōdā, kad asi dykaduonis, ar negirdi, kad duona verkia, kai tu, Tingis, jų vālgai..
-Negirdžiu,-atsakydavā.
-Ā mum girdis, kad verkia. Va, imkis kākio nars dārbā, maž nustos verkus.
Ir sukũsijā ait‘ kēltavas ganyt‘. Ale tik iš šōnā dabojunt ti darbas minkas. Supilniavāt‘ visā kāimā galvijus, kad neišlakstyt pā miškų, vaje, darbēliā yr. Nu, Tīngis jėmē myslyt‘ ir sumyslijā. Sũginē galvijus kūlālin ažeran insdāvusian, pats instaisē siaurumoj ir snaudžia. Ale kai karvēlās nustōjā pienų duot‘, gaspadoriai pamātē, kų ānas sumyslījis, kad gānā ti, kur jau žālālās saniai nelīkī.
-Nu kur tu, besarmati, karvelas ingīnis par dienas laikai. – bārēs ānys.-Tu ne Tīngis ā cielas tin-inginis. Tu Tinginys! Aik lauk šunīm šėkų pjaununt tinginiaut‘!
Kitam kāimi prikalbėjā ait‘ laukų su arklioku suart‘. Parōdē, pamōkē, arklys sanas, aina vagu, atrōdā vīskas gerai, lig vākarā laukēlį maž ir suars. Pavakary gaspadorius ataina, dabōja nė tračia dalis nesuarta, ā arklys aina čiut kōja ažu kōjās. Mat, gudročius, kad neraikėt sparčiai ait‘ paskui ārklį, nusjuosis diržų jėmē ir jį supunčiavājā. Atliuosāvā arkliukų, gaspadorius, pertraukia su punčiu jam par šiknų, išvadina patį tīnginā pũnčiu ir pavāriā keliāut‘ un vėjų keturių.
Daug kraštų apkeliāvā Tinginys, kur tik aidavā, ti visōkių nuotykių apturė`davā, ir žmōnēs juos trumpai patarlām, pōsakiais apsakydavā. Vai kiek daug jų pasāulį yra ir až kažnos vis koks jo zbytkas tūnā.
Kol jaunas Tinginys bũvā, mėgdavā su vaikais, pēmenim bovytis, juos nā rimtų darbų, mokslą atatraukdamas, paslaidiman vēsdavā, až tai grait suaugusių bũdavā išvārāmas, ale vaikām iškada, jau bũdavā padaryta. Vēliau ir suāugusius su arielku, durnom šnekom ir kitokiam zabōvām ir kvaišalais prismōnydavā.
Atājā sanātvē ir jam kaip visiem. Jau niekas su juo nenārėjā bovytis, ā ũbagā dalia, prasta dalia. Atsisė`dā vienūroz miški pā medžiu nakčiai apšĕpis, pasmīrdis, apskũris, myslija, kad geriau būt jau, kad vilkai ar mēškās sudraskyt, ir pirmų roz gyvenimi pravirkā savys žēlavōdamas. Tik jaučia, kad jam kažinkas gālvų glostą. Dabōja, kad nelabasis šōni atsisė`dis ir tiešija jį. Saka:
-Tu man daug gĕra padarei, kiek daug gerų, darbščių žmānių pražudei, tinginiais tākiais pačiais kaip tu padarydamas. Tai aš tau atslyginsiu. Padarysiu tavi nemātāmu ir nemirtingu. Galėsi pritāpt‘ pria to pria katro panārėsi. Ānas ims tingėt‘, visokiām kvailom šnekom, durnais neraikalingais darbais ažsiims. Ir likimas jo bus toks kaip tāvā. Išsigelbėt‘ galė`s tik tadu, kai atsmins burtāžādį.
-Aik šalin Tingi! Žmagus darbu magus.
Ne kų darysi, jei ānas pradės dirbt‘, -turė`si trauktis.
Teip lig šiol ir keliauja pā pasāulį nemātāmas, nemarus Tingis-tinginys sė`damas sāvā durnų veislį` Sāugākitēs, ā tai kaip mat apsė`s. Svarbiausia, neažmirškit burtāžādžiā ir ....pradėt‘ dirbt‘! Dirbt‘ naudingus, gerus darbus.

P. S. Mysliju ānas ir mani, aplunkis bũvā. Va ir šitų pasakėlį` trisdešimt pinkius metus rašiau. Gerai, kad atsiminiau burtātāžādį ir visų žmānių anūkam ažrašiau. Maž kadu kai kam ir pamāčīs...