Pirmieji jos akiniai buvo labai dideli. Kaip persigandusio kuino akys. Tada tokie buvo madingi. Madingi ir dabar, nepaisant to šešerių metų tarpo, kai akinių mados suko n-tąjį ratą.

Lygiai toks pat likimas ištiko ir jos lagaminą – prosenelės palikimą. Taigi turėdama rudą apdriskusį lagaminą ir didelius akinius, ji galėjo vadinti save kuo tik panorėjus – dailininke, rašytoja, fotografe, aktore.

Ir kasdien būdavo vis kita. Dažniausiai šeštadieniais ir penktadieniais, ji būdavo rašytoja. Atsisėsdavo po tiltu ar po medžiu ir raitydavo raidės. Rašyti nemokėjo.

Esant palankiam orui, įsitaisydavo ten, kur atsiveria plačios erdvės. Iš lagamino išsitraukdavo sąsiuvinį ir pieštuku braukydavo matomus horizontus. Ypač dailiai piešė saulėlydžius – horizontali linija ir pusrutulis virš jos.

Fotografe ji pasijusdavo prieš tai, kai keliaudavo į meniškas ir neįprastas vietas. Vos tik atėjusi ten kur ėjo, suvokdavo, kad fotoaparato jai nepaliko nei prosenelė, nei senelis, nei kas kitas.

Aktorystės sugebėjimai pasireikšdavo neprognozuojamai. Parduotuvėje sėsdavo į laisvą kasą ir stengdavosi aptarnauti pirkėjus. Sankryžoje bandydavo pavaduoti šviesoforus. Miške laukdavo grybautojų, imituodama musmirę. Kartą kaimynės mergaitei bandė padėti sudėlioti dėlionę, tvirtindama, kad ji yra trūkstama detalė.


Ir vis dėlto kepurės trūko. Nežinojo, kokia kepurė jai tinkamiausia... Kartą pamatė močiutės paveikslą, kuris pasirodė esąs labai meniškas. Jame vyras ant kryžiais. Galvą juosia erškėtrožių vainikas. Jai tas patiko. Nusipynė tokį pat.

Tebenešioja iki šiol. Tačiau kulnai sudūlėjo. Sėdi prie Aušros vartų. Linguoja pirmyn – atgal. Keliais remiasi į žemę. Atviras menininkės lagaminas. Centai baltuoja jame.