16 dalis

Taranciell sunkiai pratinosi prie motinos vaidmens. Ji visą laiką atrodė išsekusi ir irzli. Ją kankino nemiga ir ji dažnai sėdėdavo balkone ir žiūrėdavo į mėnulį. Per porą mūsų bendrų gyvenimo savaičių su naujais šeimos nariais pastebėjau, kad Taranciell ir jos mama elgiasi gana keistai buvo aišku, kad jos turi kažkokių neišspręstų problemų. Rizikavau paklausti tėvuko, kas dedasi, bet jis pasiūlė į tai nesikišti ir geriau nieko nežinoti. Įtampa verdanti tarp mano uošvienės ir žmonos man rimtai ėjo per nervus. Užsiregistravau į daugiau vampyrų medžioklių, nes nebegalėjau daugiau kęsti jų perdėtai mielo mandagumo. Vampyrai plito neįtikėtinu greičiu aišku kaip dieną, kad priešas prikišo nagus prie vampyrizmo viruso. Vos, tik nuėjus kelis žingsnius nuo portalo mus jau puolė vampyrų gaujos. Sužeistų ir žuvusių nepavykdavo išvengti. Bet visi žinojo kur eina ir ėjo dėl pinigų kuriuos Ričardas mokėjo už lavonus. Produkto paklausa vis didėjo ir jo kainos kilo. Goblinai buvo vieninteliai varžovai žmonėms šiame versle. Vienas iš goblinų partizanų atvykęs su savo svita tuoj pamatė tuščią nišą ir pradėjo verslą sukurdamas konkurenciją.

Goblinų salynas vis labiau žlugo, ten pasiliko, tik fanatiški kovotojai ir jų laukė klaiki mirtis nuo vorų ordų. Nežinau, kaip drakonai tvarkysis su tokiu pasauliu. Jų aiškus planas perimti jau sugriuvusį pasaulį atrodė beprasmiškas. Netgi bendromis jėgomis jie negalėjo išvalyti pasaulio nuo vorų ir vampyrų, kurių vis daugėjo. Žemėje mes gana gerai tvarkėmės su vorų mažinamu. Stengėmės rasti žiemos urvus ir naikinti karalienės. Taip vorų populiacija apmažėjo. Ką planavo drakonai ir magai liko neaišku. Mėlynasis tylėjo jeigu išvis ką žinojo. Jis buvo jauniausias iš drakonų viso labo 300 metų stuktelėjo praeitą pavasarį. Vyresnieji jį čia paskyrė, tik tam, kad nesimaišytų ir netrukdytų jų genialų planų. Jis dažnai nesutardavo su kitu drakonų nuomone. Tai jį turbūt ir darė unikaliu, nes drakonai visada ieškojo kompromisų su kitais drakonais. Šitą gana nuviliančią istoriją jis man papasakojo išgėręs tikai drakonišką kiekį alaus.

Magai vis dar ieškojo tinkamo mutageno ir siuntė žmonės visomis vėjo kryptimis, bet nieko naudingo nerado. Šis nusivylimas ypatingai skaudus. Bet aš lyg ir susitaikiau su savo trumpu amžiumi, problema, kad jis buvo trumpas ir klaikus. Nei namie nei darbe nejaučiau jokio džiaugsmo. Vampyrų medžioklė tapo tokiu nuobodžiu darbu, kaip pardavėjo kokioje parduotuvėje. Vis lauki, kada galėsi eiti namo. Parėjęs namo rasdavau Taranciell besiriejančia su uošviene. Tėvukas ir aš dūmydavome pypkes ir tiesiog tylėjome. Nežinojau, kaip sutaikyti dvi elfes. Bjauriausia visi galintys žinoti pykčio priežastis tylėjo. Vienintelis mano džiaugsmo spindulys buvo Annataras jis augo, kaip ant mielių ir atrodė nuostabiai. Aš dažnai jį nusinešdavau pas Tomą ir Lankininkę, kur jis galėjo būti su Eva. Ji priminė man milžinišką pienę nuo jos galvos į visas puses raitėsi geltonos garbanos. O ir buvo ji aprengta ji žaliai. Nežinau, kodėl anksčiau nemėgau Tomo. Dabar jis buvo puikus sargybos vadas ir jaukiai įsikūrė mūsų stovykloje nr. 1. Lankininkė zyzė, kad reikia kraustytis į nykštukų miestą. Bet Tomas manė, kad prie portalų įvyks įdomių dalykų. Tomas man visai nebe priminė to vaikinuko, kuriam trūko kelių varžtų. Dabar jis buvo atsakingas tėvas ir geras sargybos šefas. Lankininkė prarado savo kovingumą ir sudėjo ginklus rūpindamasi mažąja piene Eva. Mane stebino, kaip viskas greitai pasikeitė ir mes tapom kuo tapom. Jeigu viskas būtų pasisukę kitaip kitas aš stebėtųsi kitais dalykais. Tame ir bėda tobulų sprendimų nebūna. Tik man nuo saviškių darėsi bloga.
Kam gi aš užvedžiau tą nemirtingumo paiešką? Krūva magų džiovina smegenis, kad išrastų kažką, kas galbūt žmogui tiesiog nelemta. O jeigu ir įmanoma. Kaip žmogaus smegenys atlaikys bėgančius šimtmečius?
Taip mąstydamas ir stumdamas vežimėlį su Annaru grįžau namo. Uošvienė rūkė suktinę ir pranešė naujieną.
-Pagaliau susekiau vietą kur galime rasti paskutinio mutageno. Sumaišius viską su turimomis medžiagomis ir vampyrų milteliais išeis kažkas neįtikėtino. Problema medžiaga labai bjaurioje vietoje vadinamoje Pamišusių dievų labirintu. Siusime ten visą sumautą armiją ir griausime labirintą. Einant sąžiningai žūtume vien dėl spąstų. Sveikinu, dėl tavęs žmonija atvers naują istorijos lapą. O ir elfų magai turės kuo pasigirti ir ką tobulinti. Į labirintą išvykstame rytoj ryte. Mano kvaištelėjusi dukra nenori vykti kartu. Jai rimta pogimdyminė depresija. Pasikalbėk su ja. O dėl mūsų ginčų tai sena tema buvusi gerokai prieš tave.
Išdėsčiusį šį monologą elfė perėmė vežimėlį ir dingo svetainėje. Aš taip ir likau stovėti lauke. Viskas buvo dar blogiau nei maniau. Apsisukęs ant kulno nulėkiau pas gydytoją. Jis ramiai skaičiavo pinigus ant odinės sofos ir švilpavo kažkokią seną melodiją. Ten jo viloje jam papasakojau apie žmonos depresiją. Kokie vaistai elfei galėjo padėti jis nežinojo. Be to jeigu pacientė žindo tai išvis jokių anti- depresantų jai neduoti. Jis man įbruko sidabrinę dėžutę su milteliais kovai labirinte, tikindamas, kad tau aukščiausios klasės produktas kurio nenusipirksi. Grynakraujo vampyro milteliai.
Teleportavausi namo lyg musę kandęs, jeigu ko mūsų visuomenei truko tai psichologų. Sugraibiau šaldytuve alaus butelį ir užlipau į viršų. Taranciell jau miegojo? Tiksliau apsimetė, kad miega. Aš nenorėjau trukdyti jai vaidinti ir nulipau žemyn. Ten tėvukas stumdė molines figūras ant žemėlapių. Tai buvo labirinto žemėlapiai. Pažvelgus į juos dar labiau sugedo nuotaika. Labirintas priminė tris vienas į kitą suvertus žiedus su begalybe klaidžių kelių. Tikėjausi griovimo planas veiks, nes niekaip nerasime kelio šitam spąstų pilname monstre. Tėvukas paaiškino, kad ten yra Golemų daugiausia pagamintų iš šarvų. Kas šitą idiotišką labirintą pastatė niekada nebuvo išaiškinta. Mes su tėvuku šnekėjomės ir taip atėjo rytas Uošvienė jau apsišarvavusi ir ginkluota mago skeptru nuvedė mus į treniruočių aikštelę už stovyklos sienų kur surikiuoti stovėjo kariai. Daugiausia žmonės, bet ir tamsieji elfai siejantys kažkokią savo legendą su šituo labirintu. Aš nesusilaikiau ir patraukiau miltelių mane kankino bjauri nuojauta. Tas labirintas primenantis begalybės simbolį mane gąsdino. Jau tada supratau, kad radome kažką daugiau nei mutageną. Abejonėms neliko laiko. Armija žygiavo per portalą. Kitoje pusėje mus pasitiko drakonai, taip pat ir mėlynasis. Jie irgi susidomėjo labirintu ir nusprendė mus transportuoti iki labirinto. Tai ką iš pradžių palaikiau namais, buvo specialios dėžes mums nešti. Keikdamas viską įlipau į vieną iš jų. Drakonų susidomėjimas, tik patvirtino, kad kažkas tam labirinte visai negerai. Aš truktelėjau miltelių ir mes pakilome į orą. Mes skridome į nežinomą lemtį.

17 dalis


Kareiviai sprogdino ir pamušinėjo skyles sienose. Pro jas skubiai veržėsi toliau apsiginklavę dideliais kūjais sienų griovimui. Drakonai išdalino specialius kompasus rasti labirinto centre esančią lobių salę, kur ir buvo mutagenas. Aš keikdamasis šmurkštelėjau pro angą ir nubėgau toliau. Visur, kur pasukdavau kelią užstodavo sienos. Jas teko išversti galingais kūjo smūgiais. Gerai, kad pritraukus miltelių nejaučiau jo svorio. Bebėgant staiga atsivėrė žemę ir vos neįdribau į lavos ežerą. Po to atsirado visi spąstų klasikai. Spygliai lendantis iš sienų, judančios sienos, strėlės lekiančios iš statulų burnų ir milžiniškas akmuo riedantis tau ant galvos. Jį nuspyriau kaip guminį, geras dalykas tie milteliai.
Pirmi sunkumai atsirado iš nišos iššokus keistam metaliniam mechanizmui pliekiančiam į mane iš kulkosvaidžio. Čia padėjo paprastas telekinezes ženklas. Po to iš visų kampų ėmė lįsti golemai kuriuos kapojau kaip popierių savo kalaviju. Viskas dar labiau subjuro, kai ėmė byrėti grindys, dar gerai, kad turėjau levitacijos amuletą, nes kitaip būčiau nugarmėjęs į požeminį ežerą. Pasiekus salę už kurios sienos turėjo būti laiptai viršų staiga atgijo orko statula ir puolė mane vaikytis. Šitą nesąmonę teko baigti šaunia granata. Laiptai į viršų atrodė begaliniai vis iššokdavo šarvuotas golemas ar kraupus mutantas. Jį tekdavo sukapoti į gabalėlius. Be miltelių nebūčiau pasiekęs nei laiptų pradžios. Milteliai malšino skausmą, keitė regėjimą, greitino reakciją ir judėjimą. Vampyriška jėga pulsavo venomis ir atrodė plikomis rankomis galiu suplėšyti, bet ką. Laiptams pasibaigus teko važiuoti keltuvu, o tą bedarant mane puolė keisti plieniniai paukščiai. Išlipus bėgau per šachmatų lentą, kurį buvo stadiono dydžio. Įvairios šachmatų figūros bandė nušniokšti man galvą savais ginklais. Jas teko sutrupinti kūju. Mane ši vieta sekino psichiškai tikras beprotybės labirintas. Po figūrų sekė sargybinių figūros kurios atrodo judėjo dar greičiau. Teko švaistytis granatomis ir kūju. Artėjant prie centro vis daugėjo golemų ir mutantų panašių į nykštukus. Kalavijas mano rankose vis sunkėjo, bet sugebėjau išskersti visus ir sustojau pailsėti. Išsitraukiau dėžutę ir truktelėjau porą gramų. Akyse vėl pašviesėjo.
Kitoje salėje manęs laukė arklys raudonomis akimis ir klaikiomis iltimis. Sunkiai, bet mano metamas durklas pataikė į akį ir susmigo iki rankenos. Toliau vėl tos sumautos sienos, Daužiausi per jas lyg buldozeris ir atrodė tai niekada nesibaigs. Išlindau ežere kur plaukiant mane į dugną tempė vienaakiai žalsvi  jūrų velniai. Peiliu smaigsčiausi per juos kelią. Išlipus teko bėgti nuo vyruko auksine karieta kuris vežėsi joje lavonus ir bandė užvažiuoti man dalgiu. Paleidau į jį seriją iš automato. Jis sustojo ir aš nieko nelaukęs nubėgau toliau. Negalėjau prisiminti vardo, bet tai buvo demonas iš keltų mitologijos. Atrodė, kad ir kas pastatę šitą vietą tiesiog norėjau surinkti kuo daugiau padarų iš įvairių mitologijos sričių. Argi reikia dar aiškinti, kad į mane ugnies kamuolius mėtė piktos fėjos ir bandė suryti pikti jų šunys, Granatos ir čia pagelbėjo. Galu gale prisikapojęs keltų mitologijos skyriuje išverčiau duris į salę už kurios durų turėjo būti man reikalingas mutagenas. Ten mane bandė sutraiškyti milžiniška gyvatė. Pakilęs į viršų minėto amuleto pagalba nukirtau jai galvą.
Taigi pagaliau išvertęs reikiamas duris įėjau į lobių koridorių. Ten viskas tviskėjo nuo aukso ir brangakmenių. Bėgau tolyn į centą. Ten stovėjo ąsotis kuriame ir buvo reikiamas mutagenas. Prie jo gulėjo miško elfė, o jos trys draugės bandė ją gaivinti. Viena iš jų suriko.
- Po velnių, padėk, ji miršta.

Aš sugraibiau vaistinėlę ir pasilenkiau prie merginos. Tada man į nugarą susmigo durklas. Kaip, tik tą sekundę atsiminiau legendą apie keturias vampyres keltų mitologijoje primenančias merginas žaliais drabužiais, ką žinoma lengva sumaišyti su miško elfėmis. Atšokau ir mečiau granatą. Vampyrė perkirto ją pusiau. Teko gintis kalaviju. Jos buvo per stiprios. Senos labai senos vampyrės, kurios kovėsi per daug sutartinai ir elegantiškai. Kirtau, blokavau, sukausi vijurku ir šokinėjau į orą bandydamas perkirsti gynybą iš viršaus. Niekas nepadėjo viena iš jų išspyrė man kalaviją iš rankų. Teko pereiti prie peilių. Net negalėjau įdrėksti tų kalių. Tik milteliai ir laikė ant kojų žaizda nugaroje kraujavo ir buvo aišku kuo tai baigsis. Armija ateis čia per vėlai, o jos išgers mano likusį kraują. Peilius išmušė kardu perpjovę abi plaštakas. Kumščiai dengti geromis nykštukų pirštinėmis menkai padėjo. Jos buvo ne sidabrinės, nors keletą sykių ir pavyko joms užvažiuoti tai menkai padėjo. Žaizdų vis daugėjo ir supratau, tik tempiu laiką laukdamas pastiprinimo kuris nespės laiku atvykti. Aš apsisukau ir bėgau veltui, bet bėgau, spėjau nulėkti, iki durų, bet jos mane partempė atgal. Ten nusviedė į sieną. Aukso kalnai neteikia džiaugsmo, kai trenkiasi tau į kaukolę. Viena iš jų prie manęs pasilenkė. Supratau viskas baigta. Prieš akis prabėgo pastarųjų 38 mėnesių įvykiai. Net tiksliai neatsiminiau ar tiek laiko praėjo nuo prabudimo ryte Valo bute. Viskas atrodė, lyg naujas gyvenimas. Kol šitos kalės visko nesugadino. Aš verkiau lyg vaikas, nepamatysiu sūnaus ir daug kitų žmonių kurie tapo tokie svarbūs. Raudojau iš visos širdies ir, net nepastebėjau, kad vampyrė kažkur dingo.
Ant grindų gulėjo jos galva. Jos draugės gulėjo negyvos, kaip ir ji iš siaubo išplėstomis akimis. Tas kas išgąsdino vampyres man atrodė visai normaliai. Juodi marškiniai, ilgi rudi plaukai, bet keistos katiniškos akys. Puselfis? Nepastebėjau smailių ausų Jis tarė.
- Šitam gražuoliui ant grindų galas. Reikia padėti? Manai jis? Sakai yra panašumo? Pranašystė sakai lyg ir tokia? Gerai gydom.
Jis pasilenkė, nuo jo rankų sklido rausva šviesa. Pasijutau sveikas ir paklausiau.
- Kas tu per vienas?
- Aš šamanas, demonas, žmogus visko po truputi. Mane vadina Dead one. Atvykau iš kito pasaulio, nes mane mano rojaus savininkas išmetė mane velniop ir liepė kovoti prieš tris dievus. Trims dievams trys didvyriai. Aš tu ir vyrukas vardu Faustas kurio dar neradau. Taigi keliauju toliau būk sveikas. Va, imk mano kristalą, susisieksime.
Jis tiesiog išgaravo. Aš sumirksėjau ir pagaliau atsiminiau ko atėjau. Pasiėmiau ąsotį ir nuėjau prie durų. Ten link jau veržėsi mano sumauta armija.
- Vėluojate, po velnių. Mane išgelbėjo pats didžiausias visatos keistuolis